Cherubinai – tai ne bibliniai cherubai (galingos keturveidės Dievo sosto sargybinės būtybės), o vėlyvosios Vakarų meno išradimas: putlūs, nuogi kūdikėliai arba maži vaikai su sparneliais, kurie nuo Renesanso laikų papuošė bažnyčių lubas, paveikslus, atvirukus ir net šokolado dėžučių dangtelius.
Iš kur jie atsirado?
- Viduramžiais ir Renesanse dailininkai norėjo pavaizduti angelus gražiai ir žaismingai.
- Jie paėmė antikinius graikų-romėnų „putti“ – mažus nuogus vaikučius su sparneliais, kurie simbolizavo meilės dievą Erotą (lot. Cupido).
- Šie pagoniški kūdikėliai buvo „pakrikštyti“ ir pradėti vadinti cherubinais, nors Biblijoje tokio dalyko nėra nė užuominos.
- Pirmieji plačiai išpopuliarino Donatello, Raffaello, Rubensas ir kiti baroko meistrai – nuo tada „cherubinas“ tapo standartiniu „mielu angeliuku“.
Renesanso ir baroko laikais cherubinai tapo vienu populiariausių dekoratyvinių motyvų. Jie buvo piešiami ant bažnyčių lubų, freskose, altorių paveiksluose, o vėliau persikėlė ir į pasaulietinę kultūrą – atvirukus, knygų iliustracijas, net komercinius produktus. Šis vaizdinys įsitvirtino taip stipriai, kad dauguma žmonių iki šiol, išgirdę žodį „cherubas“, pirmiausia pagalvoja apie mielą kūdikėlį su sparneliais, o ne apie bauginančią dangišką būtybę, aprašytą Biblijoje.
Šis skirtumas rodo, kaip meninė tradicija gali pakeisti ir net užgožti pirminę religinę prasmę. Bibliniai cherubai buvo Dievo šventumo sargai, nešantys Jo sostą ir saugantys Edeno vartus, o renesansiniai cherubinai tapo meilės, nekaltumo ir grožio simboliu.
Vėliau, ypač XIX–XX amžiuje, jie virto kičo ikona – sentimentaliu, paviršiniu dekoru, skirtu sukelti „mielumo efektą“, bet praradusiu bet kokį ryšį su tikruoju biblinio cherubo vaizdiniu. Tai visiškai kitokia teologinė žinia – iš baimę keliančio Dievo artumo ženklų jie virto švelniais meilės ir džiaugsmo paveikslėliais, o masinėje kultūroje – kičas.
Dabar cherubinai dažniausiai sutinkami kaip dekoratyvinis elementas – nuo Valentino dienos atvirukų iki interjero detalių. Tačiau verta prisiminti, kad Biblijoje jie turėjo visai kitą vaidmenį: ne puošti, o saugoti, ne linksminti, o liudyti Dievo šventumą. Todėl tikrasis cherubo paveikslas yra ne mielas kūdikėlis, bet galinga, bauginanti būtybė, kurios akivaizdoje žmogus pajunta Dievo didybę ir šventumą.