Žodis substantia (lot. substantia – „esmė“, „būtis“, „pagrindas“, „tai, kas stovi po“) Tertulijono plunksnoje tapo vienu svarbiausių Vakarų krikščionybės teologijos terminų. Jis pirmasis sistemingai pavartojo jį Švč. Trejybės doktrinoje (apie 200–213 m.), kartu su garsiąja formule:
„Una substantia – tres personae“
„Viena substancija – trys asmenys“
Žodžio kilmė ir pirminė reikšmė
- Lotyniškas substantia – tiesioginis graikiškojo ὑπόστασις (hypostasis) arba οὐσία (ousia) vertimas, bet su niuansais.
- Klasikinėje lotynų kalboje (Ciceronas, Seneka) reiškė:
– „turtą“, „nuosavybę“,
– „buvimo pagrindą“, „esybę“,
– „tai, kas iš tikrųjų egzistuoja“ (priešingai accidentia – atsitiktinumams).
Tertulijonas (Adversus Praxean 7–12, 27) pirmą kartą teologijoje pavartojo jį kaip:
- vienintelę dieviškąją prigimtį / esmę,
- bendrą Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai,
- tai, kas daro Dievą vienu Dievu (prieš monarchianizmą ir triteizmą).
Kaip Tertulijonas naudojo substantia
| Tertulijono formulė | Reikšmė Tertulijono kontekste |
|---|---|
| Una substantia | Viena dieviškoji esmė / prigimtis / būtis (gr. μία οὐσία) |
| Tres personae | Trys skirtingi „asmenys“ / hipostazės / „veidai“ (gr. τρεῖς ὑποστάσεις) |
Citata (Adversus Praxean 12):
„Vidimus duplicem statum, non confusum sed coniunctum in una persona, Deum et hominem Iesum… et tamen substantiae diversitas non tollit unitatem.“
„Matome dvigubą būvį, ne sumaišytą, bet sujungtą viename asmenyje – Dievą ir žmogų Jėzų… tačiau substancijų skirtumas nepanaikina vienybės.“
Substantia vėlesnėje tradicijoje
| Laikotarpis | Kaip pavartotas / įtvirtintas |
|---|---|
| III a. | Novacianus, Hipolitas – jau standartinis terminas |
| 325 m. Nikėja | Graikiškas οὐσία (ousia) – lotyniškai substantia |
| IV a. | Šv. Hilarijus iš Poitiers – „una substantia“ kaip oficiali formulė |
| 451 m. Chalkedonas | „Dvi prigimtys (substantiae) viename asmenyje“ |
| Viduramžiai | Tomas Akvinietis – substantia = esmė (lot. essentia) |
| Tridento susirinkimas (XVI a.) | Oficialiai įtvirtina Tertulijono formuluotę |
| Šiandien | Katalikų Katekizmas (252–256) vis dar vartoja „una substantia“ |
Substantia vs. graikiškieji terminai
| Lotyniškas (Vakarai) | Graikiškas (Rytai) | Pastaba |
|---|---|---|
| substantia | οὐσία (ousia) | esmė, prigimtis |
| persona | ὑπόστασις (hypostasis) | asmuo, hipostazė |
Dėl šių skirtumų IV–V a. kilo dideli nesusipratimai tarp lotyniškosios ir graikiškosios Bažnyčios (pvz., „trejų hipostazių“ ginčai).
Kodėl Tertulijono „substantia“ toks svarbus
- Pirmasis aiškus lotyniškas terminas dieviškajai esmei.
- Leido Vakarų Bažnyčiai išvengti monarchianizmo („vienas Dievas = vienas asmuo“) ir triteizmo („trys dievai“).
- Tapo pagrindu visai lotyniškajai Trejybės doktrinai – nuo Augustino „De Trinitate“ iki šiuolaikinio Katekizmo.
- Lietuvių kalboje „esmė“, „prigimtis“, „būtis“ – tiesioginiai substantia palikuonys.
Tertulijonas paėmė paprastą lotynišką žodį „substantia“ („nuosavybė“, „pagrindas“) ir pavertė jį krikščionybės šerdimi. Be jo „una substantia“ nebūtų lotyniškosios Trejybės formulės. Vienas žodis – ir 1800 metų teologijos pagrindas.