Markionitai (angl. Marcionites, lot. Marcionitae, gr. μαρκιωνισταί) buvo viena iš ryškiausių ir geriausiai dokumentuotų II–V amžiaus krikščioniškųjų bendruomenių, kilusių iš Markiono mokymo. Judėjimo pradžia siejama su Markionu iš Sinopės, gyvenusiu II amžiaus pirmoje pusėje. Markionas atvyko į Romą apie 135–140 metus ir netrukus tapo žinomas dėl savo teologinių idėjų, kurios aiškiai skyrėsi nuo tuometinės krikščionių bendruomenės mokymo. 144 metais Romos Bažnyčia Markioną oficialiai atskyrė, tačiau jo pasekėjai greitai susibūrė į savarankišką bendruomenių tinklą, kuris veikė kelis šimtmečius.
Markionitų judėjimas išplito po visą Romos imperiją. Jų bendruomenės buvo gerai organizuotos, turėjo savo vadovus, liturgiją ir mokymo struktūrą. Šaltiniai rodo, kad markionitai buvo aktyvūs Sirijoje, Mesopotamijoje, Kipre, Egipte ir net Romoje. Kai kuriose vietovėse jie buvo tokie gausūs, kad ortodoksų autoriai juos laikė rimta konkurencija. Judėjimas išliko iki V amžiaus, o kai kuriose rytinėse teritorijose – dar ilgiau.
Dauguma ankstyvųjų markionitų priklausė Romos bendruomenei, kuri dar matė Markioną gyvą ir tiesiogiai priėmė jo mokymą. Šaltiniai rodo, kad Markionas pats organizavo pirmąsias bendruomenes, paskyrė jų vadovus ir nustatė pagrindines liturgines bei disciplinines taisykles. Todėl pirmoji markionitų karta buvo glaudžiai susijusi su jo asmeniu ir laikė jį teisėtu apaštalo Pauliaus mokymo tęsėju. Po Markiono mirties judėjimas išlaikė jo teologinę sistemą beveik nepakitusią, o vietiniai skirtumai atsirado tik vėlesniais amžiais.
Markionitų mokymas rėmėsi radikaliu dualizmu. Markionas teigė, kad Senojo Testamento Dievas, pasaulio Kūrėjas ir Įstatymo davėjas, yra iš esmės skirtingas nuo gailestingojo Dievo, kurį apreikščiant Kristaus. Šis dualizmas buvo pagrindinė markionitų teologijos ašis. Jie visiškai atmetė Senąjį Testamentą ir laikė jį nesuderinamu su Kristaus mokymu. Markionas sudarė pirmąjį žinomą krikščionišką tekstų rinkinį, kurį sudarė sutrumpinta Luko evangelijos versija ir dešimt Pauliaus laiškų. Šie tekstai buvo laikomi vieninteliu autoritetingu Raštu.
Markionitų teologinės nuostatos
Markionitai laikėsi doketizmo – mokymo, kad Kristus neturėjo tikro kūno ir tik atrodė esąs žmogus. Ši nuostata kilo iš įsitikinimo, kad materija yra susijusi su žemesniuoju Kūrėju, todėl tikrasis Dievas negalėjo įsikūnyti materialiame kūne. Dėl šios priežasties markionitai neigė Kristaus gimimą, vaikystę ir tikrą kančią. Jų supratimu, Kristus pasirodė kaip dieviškas pasiuntinys, nepriklausomas nuo materialaus pasaulio.
Markionitų etika buvo asketiška. Jie skatino atsisakyti santuokos ir seksualinių santykių, nes laikė juos susijusiais su materialiomis Kūrėjo tvarkos struktūromis. Kai kuriose bendruomenėse buvo praktikuojamas griežtas pasninkas, o Eucharistijoje vietoj vyno naudotas vanduo. Krikštas buvo teikiamas tik suaugusiesiems, kurie įsipareigodavo laikytis asketinio gyvenimo būdo. Šios nuostatos dar labiau atskyrė markionitus nuo ortodoksinės krikščionybės.
Markionitų organizacija ir plitimas
Markionitai turėjo savarankišką bažnytinę struktūrą, kuri iš esmės atkartojo ortodoksinės Bažnyčios modelį: buvo vyskupai, presbiteriai ir diakonai. Judėjimas plito greitai, ypač rytinėse imperijos provincijose. IV amžiuje markionitai tebebuvo gausi bendruomenė Sirijoje ir Armėnijoje, o kai kuriose vietovėse jų skaičius prilygo ortodoksams. Šaltiniai rodo, kad markionitai turėjo savo liturgiją, katechezę ir mokymo tradiciją.
Markionitų mokymas sukėlė vieną didžiausių teologinių iššūkių ankstyvajai Bažnyčiai. Ortodoksų autoriai, tokie kaip Tertulijonas ir Ireniejus, parašė išsamius traktatus, kuriuose kritikavo markionitų dualizmą ir gynė Rašto vientisumą. Reaguodama į markionitų iššūkį, Bažnyčia aiškiau apibrėžė keturių evangelijų rinkinį, pabrėžė Senojo ir Naujojo Testamento vienybę ir sustiprino Kristaus tikro įsikūnijimo doktriną.
Ortodoksinė Bažnyčia markionitus vertino kaip vieną pavojingiausių II–IV amžiaus teologinių nukrypimų, nes jų bendruomenės buvo gausios, gerai organizuotos ir turėjo aiškų mokymo pagrindą. Tertulijonas, Ireniejus, Epifanijus ir kiti autoriai parašė išsamius traktatus, kuriuose kritikavo markionitų dualizmą, doketizmą ir Senojo Testamento atmetimą. Valstybinio persekiojimo markionitai paprastai nepatyrė, tačiau vietinėse bendruomenėse jie dažnai buvo laikomi atskalūnais ir susidurdavo su ribojimais. Judėjimas pradėjo silpti IV amžiuje, kai imperijoje įsitvirtino Nikėjos tikėjimo formulė ir sustiprėjo ortodoksinės struktūros, o V amžiuje dauguma markionitų bendruomenių išnyko arba buvo įtrauktos į kitas dualistines tradicijas.
Palikimas ir vertinimas
Markionitų judėjimas turėjo ilgalaikę įtaką krikščioniškajai teologijai. Jų sudarytas tekstų rinkinys yra vienas ankstyviausių bandymų suformuoti krikščionišką kanoną, todėl turi didelę reikšmę Naujojo Testamento tyrimams. Markionitų dualizmas paveikė vėlesnes religines sistemas, tokias kaip manichėjai. Judėjimo istorija atskleidžia, kokie intensyvūs buvo II–IV amžiaus debatai dėl krikščioniškos tapatybės, Rašto autoriteto ir santykio su žydiška tradicija.
Markionitai išliko iki V amžiaus, o jų mokymas tapo vienu iš veiksnių, paskatinusių ortodoksinę Bažnyčią aiškiau apibrėžti savo kanoną, doktriną ir teologinę tapatybę. Nors markionizmas buvo atmestas kaip nesuderinamas su apaštaline tradicija, jo keliami klausimai dėl Senojo Testamento vietos krikščionybėje išliko svarbūs ir vėlesnėse teologinėse diskusijose.