Seto gnostikai (gr. Σηθιανοί, Sethianoi; kartais vadinami setianiečiais arba „Seto palikuonimis“) – seniausia, radikaliausia ir paslaptingiausia gnostinė kryptis (II–IV a.). Jie save laikė ne Adomo ar Kaino, o trečiojo Adomo sūnaus Seto dvasiniais palikuonimis – „nekintama gimine“ (γένος ἄτρεπτον), kuri niekada nebuvo pavergta Demiurgo.
Tai ne organizuota sekta su vadais, o laisvas idėjų tinklas, bet jų tekstai sudaro didžiausią Nag Hammadi bibliotekos dalį (13 iš 52 traktatų).
Pagrindiniai Seto tekstai (Nag Hammadi)
- Apokrifinė Jono evangelija (Apocryphon of John) – ilgoji ir trumpoji versijos
- Zostrianas (Zostrianos)
- Allogenes („Kitatautis“) (Allogenes)
- Trimorfė Protennoja (Trimorphic Protennoia)
- Egipto evangeliečiai (The Gospel of the Egyptians)
- Melkizedeko knyga (Melchizedek)
- Marsanas (Marsanes)
- Trys Seto stelos (Three Steles of Seth)
- „Jėzaus Išmintis“ (Sophia Jesu Christi)
- Šventoji Seto knyga (The Holy Book of the Great Invisible Spirit)
Seto kosmologija: trys pasauliai ir ketvirtoji giminė
- Pleroma – dieviškoji pilnatvė
Aukščiausiasis – Nematomasis Tėvas (Bythos).
Pirmoji triada: Tėvas → Barbelo (Motina) → Autogenės (Savigimdis, Kristus-Logos).
Toliau – aeonai, tarp jų Sofija. - Sofijos kritimas
Žemiausioji Sofija „be vyro“ pagimdo Jaldabaotą (arba Saklą) – arogantišką, neišmanantį Demiurgą.
Jaldabaotas sukuria materialų pasaulį ir skelbia: „Aš esu Dievas, ir nėra kito.“ - Žmonija – keturios giminės
- Kaino giminė – hylic (medžiaginiai), pasmerkti.
- Abelo giminė – psychic (sieliniai), gali būti išgelbėti.
- Seto giminė – pneumatic (dvasiniai), gnostikai, turi dievišką kibirkštį.
- Ketvirtoji – „nekintanti giminė“, kuri niekada nebuvo pavergta.
Išganymas: penki antspaudžiai ir gnosis
Išganymas – tik gnosis (pažinimas).
Ritualas – „penki antspaudžiai“ (baptisma quinquies): penkis kartus panardinimas į šviesą, vandenį, ugnį, vėją ir garsą – tai sielos „pakilimas“ per 365 kosminius sluoksnius atgal į pleromą.
Kristus ir Didysis Setas
Kristus – Autogenės emanacija, „Didysis Setas“, nusileidęs gelbėti savo giminės.
Jis „apsirengia“ Jėzaus kūnu kaip drabužiu – tikrasis Kristus niekada nekentėjo (doketizmas).
Seto gnosticizmas – gryniausias gnosticizmas. Jų tekstai:
- paveikė valentiniečius, manichėjus, kabalą,
- Plotinas juos kritikavo kaip „savo mokinių išdavikus“,
- šiuolaikinėje ezoterikoje – „Seto kultas“ (Michael Ford, Temple of Set).
Jų požiūris į Jėzų Kristų buvo neįprastas: jie jį laikė ne Išgelbėtoju, kuris mirė už žmonijos nuodėmes, bet pirmiausia didžiuoju Mokytoju, kuris atskleidė gnostines paslaptis, ypač susijusias su jo gimimo ir mirties iliuzoriškumu (doketizmas). Kai kurie Seto tekstai, pavyzdžiui, „Trimorfė Protennoja“, pateikia sudėtingą Dieviškosios Moters (Protennojos) įsikūnijimo ciklą, kuris yra daug labiau mitologiškai įmantrus nei kitų gnostikų mokymai. Ši gili mitologija liudija apie jų siekį atkurti prarastą dvasinę hierarchiją.