Humsai (arabiškai al-Hums arba al-Ahmas) – tai grupė kuraišių ir jų sąjungininkų, kurie prieš islamą laikėsi ypatingai griežtų religinių taisyklių, susijusių su Kaba ir Mekos šventove. Terminas kilęs iš žodžio, reiškiančio „griežtumas“, „uolumas“ ar „šventumas“. Jie save laikė šventovės žmonėmis – aukštesniais už kitus arabus, nes buvo „Abraomo palikuonys“, Kabos sargai ir Mekos gyventojai.
Pagal Ibn Ishaqo „Sirą“ (seniausią Muhammado biografiją), humsų idėją kuraišiai sugalvojo dar prieš dramblių metus arba netrukus po jų. Jie sakė: „Mes – šventos žemės žmonės, niekas neturi tokių teisių kaip mes. Kiti arabai negali prilyginti už šventovės ribų to, kas šventa viduje.“ Todėl humsai atsisakė kai kurių piligrimystės papročių, kurie atrodė „per žemi“:
- Nestovėdavo Arafate (laikydavo tai „nešvaria“ žeme už haramo ribų).
- Neišeidavo iš šventos teritorijos per hadžą.
- Griežtai draudė valgyti maistą, atvežtą iš už Mekos ribų.
- Apeidami Kabą galėdavo dėvėti tik savus drabužius; svetimi drabužiai – išmesti, o jei neturėdavo savų – apeidavo nuogi.
Šitos taisyklės galiojo ne tik kuraišiams, bet ir jų sąjungininkams: Kinanai, Chuzai, daliai Thakifo ir kitoms gentims. Kas gimdavo šventoje žemėje – automatiškai humsas. Kas už jos – galėdavo tapti, jei gentis priimdavo.
Humsai norėjo pabrėžti savo išskirtinumą. Kiti arabai galėdavo stovėti Arafate, skubėti iš ten, valgyti savo maistą – o jie „šventesni“, tad tokių „žemų“ dalykų nedarė. Tai buvo savotiškas elitizmas: „Mes – šventovės šeimininkai, kiti – tik svečiai.“ Moterys apeidamos nuogos užsidengdavo tik rankomis, vyrai – visiškai nuogi (išskyrus moteris, kurios palikdavo plačiai prasegtą apatinį). Drabužiai iš už ribų – „atmestieji“, jų negalima buvo liesti po apeigos.
Kai atėjo Muhammadas ir islamas, Alachas Korane panaikino šituos draudimus. Pasiuntinys įsakė visiems stovėti Arafate, skubėti iš ten, valgyti savo maistą – jokių išskirtinumų. Koranas tiesiai sako: „Tada skubėkite iš ten, iš kur skuba žmonės“ (2:199) – tai buvo skirtas kuraišiams-humsams. Ir dar: „Valgykite ir gerkite, bet nešvaistykite“ (7:31) – leidimas valgyti atvežtinį maistą.
Pats Muhammadas Hudhaibijos metais įėjo į namus Medinoje, o ansaras (vietinis pagalbininkas) sustojo prie durų: „Aš ahmasis“ (humsas). Pasiuntinys: „Ir aš ahmasis. Mano tikėjimas ir tavo – tas pats.“ Ansaras įėjo pro duris – taip panaikino senąjį išskirtinumą.