Pakabinimo, arba garrotinė mirties bausmė, yra istorinis egzekucijos metodas, kai žmogus buvo užrakinamas į specialią įrenginį, vadinamą garrote, kuris suvaržydavo kaklą, dažniausiai metaline apykakle su sraigtu ar varžtu, skirtu spausti ir galiausiai užmušti. Tai buvo viena iš labiausiai paplitusių mirties bausmės formų Ispanijoje ir Lotynų Amerikoje nuo XVIII iki XIX amžiaus. Žodis garrote kilo iš ispanų kalbos žodžio garrote – „medinė lazda“ arba „gremžtuvas“, kuris vėliau imtas vartoti kaip pavadinimas įrankiui, naudojamam kaklui suspausti egzekucijos metu.
Garrotas atsirado Ispanijoje ir tapo oficialia egzekucijos priemone XVIII a. Jis buvo laikomas „humaniškesniu“ nei tradicinės egzekucijos formos, tokios kaip sudeginimas ar pakabinimas ant laužo. Pirmasis oficialiai dokumentuotas garrotas naudojimas siejamas su Valensijos egzekucijomis. Ši technika greitai paplito Ispanijoje ir jos kolonijose, ypač ten, kur bausmės vykdymas turėjo būti kontroliuojamas, bet „greitas“.
Įrenginys susidėjo iš kėdės ar stovo, prie kurio nuteistasis buvo prispaudžiamas, ir metalinės apykaklės, sujungtos su sraigtu. Sraigtas sukamas, kol spaudžia kaklą, galiausiai sukeldamas mirtį dėl smegenų aprūpinimo krauju sutrikimo arba kaklo traumų. Kartais garrotas buvo papildytas strypu ar įtampa, kad užtikrintų greitą mirtį. Ši bausmė buvo vykdoma viešai arba pusiau viešai, priklausomai nuo miesto taisyklių, ir dažnai turėjo demonstracinį pobūdį – pabrėžti valdžios ir teisės galią.
Garrotas buvo naudojamas įvairiems nusikaltimams bausti, įskaitant žmogžudystes, vagystes, ereziją ar politinę subversiją. Jis dažnai laikytas „civilizuotesniu“ nei senesni brutalesni metodai, nes sumažindavo kankinimo elementą ir ilgą kančios laiką.
Vienas garsiausių garroto panaudojimo atvejų – Cayetano Ripoll 1826 m. Ispanijoje, nuteistas už deizmo mokymą ir „ereziją“. Nors bažnytiniai pareigūnai reikalavo sudeginimo, civilinė valdžia pasirinko garrotinę mirties bausmę. Ripollas tapo simboliniu paskutiniu atveju, kai religijos priežastys lėmė nuteisimą mirties bausmei Ispanijoje.
XIX a. pabaigoje garrotas buvo vis labiau kritikuojamas dėl žmogiškumo trūkumo, nors tuo pat metu laikytas efektyvia ir „humaniška“ bausme. Pirmasis Ispanijos teisės kodeksas, panaikinęs garrotą kaip oficialią egzekucijos formą, įsigaliojo XX a., ir ši bausmė buvo palaipsniui atsisakyta visame pasaulyje.
Garrotas simbolizuoja laikotarpį, kai teisės ir valdžios struktūros stengėsi suderinti represiją su „civilizuotumo“ įvaizdžiu. Tai taip pat priminimas apie žmogaus teisės ir kankinimo klausimus prieš teisinės sistemos vystymąsi. Ši bausmė tapo istoriniu pavyzdžiu, kaip technika ir metodai gali būti naudojami valdžios kontrolės instrumentu.