Astarotas (dar vadinamas Ashtaroth, Astarot ar Asteroth) yra viena iš ryškiausių figūrų okultinėje tradicijoje. Jis dažnai pristatomas kaip Didysis Pragaro Kunigaikštis, valdantis keturiasdešimt legionų dvasių. Demonologijos tekstuose Astarotas minimas šalia Lucifero ir Belzebubo, sudarydamas vadinamąją infernalinę trejybę. Tačiau jo vardas ir kilmė siejasi su senovės finikiečių deive Astartė, kuri buvo vaisingumo, meilės ir karo globėja. Krikščioniškoje tradicijoje ši deivė buvo demonizuota, o jos vardas transformuotas į Astarotą.
Istoriškai Astarotas yra mitologinės transformacijos pavyzdys. Senovės Mesopotamijoje Astartė buvo tapatinama su Babilono Ištar, Sumerų Inanna ir graikų Afroditė. Šios dievybės simbolizavo meilę, vaisingumą ir kosminę tvarką. Vėlesnėje krikščioniškoje demonologijoje jos vardas buvo perinterpretuotas, paverčiant jį galingu demonu, siejamu su tuštybe, tingumu ir pagundomis.
Grimoaruose, tokiuose kaip Lesser Key of Solomon ar Pseudomonarchia Daemonum, Astarotas aprašomas kaip demonas, galintis atskleisti praeities, dabarties ir ateities paslaptis. Jis moko filosofijos ir mokslų, suteikia galią valdovams, padeda užmegzti draugystę su didikais. Tačiau kartu jis laikomas pavojingu, nes gali įkvėpti abejones ir silpninti žmogaus valią. Astarotas dažnai vaizduojamas kaip bjaurus vyras, jojantis ant drakono ir laikantis gyvatę. Tokia ikonografija atsirado viduramžiais, kai senovės deivės buvo sąmoningai vaizduojamos groteskiškai, siekiant atgrasyti tikinčiuosius nuo pagoniškų kultų.
Astarotas yra paradoksali figūra. Iš pradžių garbinta kaip vaisingumo ir meilės deivė, vėliau demonizuota ir paversta pragaro kunigaikščiu. Tai atspindi platesnį reiškinį, kai senosios religijos buvo perinterpretuotos naujų tikėjimų kontekste. Šiandien Astarotas išlieka svarbus okultizmo literatūroje, ypač grimoaruose, kur jis minimas kaip žinių ir galios šaltinis, bet kartu ir pavojingas gundytojas.
Astarotas minimas daugiausia viduramžių okultiniuose tekstuose, grimuaruose ir demonologijos traktatuose, kur jis pristatomas kaip Didysis Pragaro Kunigaikštis. Vienas svarbiausių šaltinių – „Lemegeton“ (arba Goetia), XIV–XV a. sudarytas grimuaras, kuriame demonai yra išdėstyti pagal rangus, jų galias ir funkcijas. Astarotas dažnai pateikiamas kaip galingas demonas, valdantis legionus dvasių, gebantis suteikti žinių apie praeitį, dabartį ir ateitį, mokyti apie magiją bei suteikti įtaką valdžiai ar autoritetui. Be Goetia, Astarotas minimas ir kituose okultizmo tekstuose, tokiuose kaip Grimoire of Astaroth, kur jis taip pat siejamas su demonologine hierarchija, okultine magija ir ritualais. Tradiciškai Astarotas vaizduojamas kaip simbolinė figūra, kurios paminėjimas dažniausiai skirtas demonologinių praktikų ir ezoterinės literatūros studijoms, o ne tikėjimo ritualams.