Saliamono psalmės, originaliai lotyniškai vadinamos Psalmi Salomonis, o graikiškai Ψαλμοὶ Σολομῶντος, slepia 18 giesmių rinkinį, priskirtą legendiniam karaliui, nors iš tiesų kilo iš pirmojo amžiaus prieš Kristų žydų bendruomenės. Šie tekstai, išlikę tik graikiškose versijose, nors galbūt pradžioje rašyti hebrajiškai, atskleidžia Jeruzalės gyventojų skausmą ir troškimus romėnų okupacijos metu. Pompejus, romėnų generolas, 63 metais prieš Kristų įsiveržė į šventyklą, o autorius, galbūt fariziejus, rašė slėptuvėje, piešdamas vaizdus, kaip pagonys plėšia šventas vietas, o vietiniai valdovai, hasmonejai, puotauja su įsibrovėliais.
1 psalmė – Apgailestaujama dėl Izraelio nuopuolio, priskiriant kaltę tautos nuodėmėms ir neištikimybei.
2 psalmė – Prašoma Dievo atsilyginti už tautos kančias ir nubausti engėjus, ypač neteisingus valdovus.
3 psalmė – Pabrėžiama Dievo teisėjo galia: tik Jis mato žmogaus širdį ir skiria teisųjį nuo nedoro.
4 psalmė – Maldaujama atleidimo už tautos nuodėmes ir apmąstomas Dievo gailestingumas.
5 psalmė – Aprašomas Jeruzalės puolimas (dažnai siejamas su Romos invazija), suvokiant jį kaip nuodėmių pasekmę.
6 psalmė – Teisusis pasitikėdamas Dievu ginamas nuo neteisingų kaltinimų ir persekiojimų.
7 psalmė – Dievas šlovinamas kaip išgelbėtojas, kuris griauna piktųjų pinkles ir pakelia teisiuosius.
8 psalmė – Apmąstomas Izraelio išskirtinumas, paveldas ir Dievo duota sandora.
9 psalmė – Teisusis išlieka Viešpaties gailestingume, nepaisant blogio, kuris laikinai klesti.
10 psalmė – Išsakomas nepasitenkinimas tautos vadovais, kurie nesilaiko Dievo įstatymo.
11 psalmė – Dievo artumas saugo ištikimąjį, o blogieji neišvengs teismo.
12 psalmė – Pasmerkiamas moralinis tautos nuosmukis ir skelbiama Dievo teisybės pergalė.
13 psalmė – Dievo ištikimybė kontrastuojama su neištikimais žmonėmis; pabrėžiamas teisingumo troškimas.
14 psalmė – Samprotaujama apie išmintį: kas bijo Dievo, tas supranta, kaip gyventi teisingai.
15 psalmė – Teisusis atgimsta Dievo gailestingume, o Dievo malonė tampa jo apsauga.
16 psalmė – Dievo išrinktojo karaliaus (mesijinio valdovo) vizija: jis bus teisus ir nugalės neteisybę.
17 psalmė – Ilgiausia ir garsiausia psalmė: stiprus mesijinis tekstas, vaizduojantis teisingą Dievo karalių, kuris atkurs Izraelį.
18 psalmė – Šlovės giesmė apie Dievo gailestingumą, teisybę ir išgelbėjimą.
Šios psalmės datuojamos tarp 70 ir 40 metų prieš Kristų, kilusios iš Jeruzalės apylinkių. Jos atskleidžia žydų pyktį ant hasmonejų dinastijos, kaltinamos korupcija ir parsidavimu svetimšaliams. Vienas keistas nutikimas: kai kurie tyrinėtojai spėja, kad autorius galėjo priklausyti esėjų sektai, kaip tie, kurie slėpė ritinius Negyvosios jūros olose – galbūt jis pats rašė dykumoje, o tekstas vėliau keliavo karavanais iki Graikijos, kur buvo išverstas.
Psalmės pulsuoja mesianine ugnimi, maišydamos apgailestavimus ir pranašystes. Štai pagrindiniai motyvai:
- Jeruzalės Nuopuolis: Pirmosios giesmės aprašo miesto griūtį, kur pagonys trypia šventyklą, o išdavikai mėgaujasi su jais.
- Pyktis ant Valdovų: Kaltinimai hasmonejams, piešiami kaip korumpuoti uzurpatoriai, kurie pardavė tautą romėnams.
- Mesijo Atėjimas: Vėlesnės psalmės žada gelbėtoją, panašų į Dovydą, kuris kils kaip saulė, sunaikindamas blogį ne kardu, o žodžiu ir išmintimi. 17-oje giesmėje jis valdo amžinai, teisdmas tautas dieviška galia.
- Be Nuodėmės Karalius: Autorius mini mesiją kaip tyrą, be kaltės, kas vėliau aidėjo pasakojimuose apie Jėzų, nors kūrinys liko už Biblijos ribų.
Vienas netikėtas aspektas: 8-oje giesmėje mesijas atleidžia nuodėmes, primindamas Naujojo Testamento motyvus, o Origenas, krikščionių tėvas, cituodavo jas debatuose Aleksandrijoje, bandydamas įrodyti pranašystes žydams.
Šie tekstai iškilo iš užmaršties viduramžių bibliotekose, kai vienuoliai kopijavo graikiškus rankraščius. XVII amžiuje olandų mokslininkas Johannes Fabricius aptiko vieną Vienos bibliotekoje, o XIX amžiuje britas Henry Barclay Swete išleido kritinį leidimą, remdamasis pergamentais. Legenda pasakoja, kad vienas rankraštis rastas sudrėkęs Konstantinopolio vienuolyne, saugotas nuo osmanų antpuolių. 1940-aisiais, per Antrąjį pasaulinį karą, žydų tyrinėtojas slėpėsi Amsterdamo palėpėje, studijuodamas šį tekstą ir rasdamas paguodą pranašystėse – jo užrašai vėliau padėjo rekonstruoti fragmentus.
Saliamono psalmės paveikė slaptas žydų grupes, kaip esėjus, kurių ritiniuose randama panašių idėjų. Viduramžiais stačiatikių Bažnyčios įtraukdavo jas į Biblijos priedus, o Renesanso metu italų humanistas Pico della Mirandola naudojo alchemijos tyrimuose, tikėdamas slėptais kodais apie sielos kelionę. Šiandien jos tarnauja kaip langas į pirmojo amžiaus žydų pasaulį, jungiantis Senąjį ir Naująjį Testamentus, ir gyvena apokrifų rinkiniuose, primindamos, kaip viltys išlieka per karus ir audras.
Ištrauka
Septynioliktoji Saliamono psalmė piešia karaliaus viziją, galinčią atkurti tautą per teisingumą, o ne per kardus ar sąmokslus, kilo iš laikų, kai romėnų batai trypė Jeruzalės akmenis, o vienas žydų raštininkas, slėpdamasis kalnuose netoli Negyvosios jūros, užrašinėjo eiles ant odos ritinio, tikėdamasis, kad žodžiai kaip ugnis sudegins engėjus. Pasak vienos senos istorijos, II amžiuje krikščionių rašytojas Justinas Martyras, ginčydamasis Romos forumuose su skeptikais, cituodavo šią giesmę, lygindamas karalių su Jėzumi, o kartą netgi įtikino imperatoriaus patarėją, kuris vėliau slapta perrašė tekstą ir paslėpė bibliotekoje, kad išliktų per persekiojimus. Išverčiau iš graikiško originalo, remdamasis senais rankraščiais, kuriuos archeologai rado panašiai kaip Negyvosios jūros ritinius – beduinas 1947 metais sviedė akmenį į olą, išgirdo dūžtantį garsą ir atkasė lobį, pilną tokių pranašysčių, kurios keitė pasaulio supratimą apie senąsias viltis.
- Žmogus nesuprato, jog mirtingas, ir galo nenumatė. (Čia autorius vaizduoja arogantišką valdovą, galbūt hasmonejų dinastijos narį, kuris puotavo su romėnais, o naktį sapnuodavo košmarus apie griūtį, bet pabudęs ignoruodavo ženklus, kol viskas subyrėjo kaip smėlis.)
- Sakė: „Aš valdysiu žemę ir jūrą”, bet nežinojo, jog Dievas didis, galingas savo jėga. (Legenda pasakoja, kad vienas žydų maištininkas I amžiuje prieš Kristų deklamuodavo šią eilutę kalnuose, laukdamas ženklo iš žvaigždžių, o vėliau jo žodžiai pateko į slaptus ritinius, kuriuos viduramžiais vienuoliai kopijavo žibinto šviesoje, pridėdami piešinius su karūnomis ir grandinėmis.)
- Jis karalius danguose, teisia karalius ir valdovus. (Ši mintis aidėjo ankstyvųjų krikščionių susirinkimuose, kur vienas tėvas, vardu Origenas, Aleksandrijoje aiškindavo ją kaip perspėjimą imperatoriams, o kartą netgi naudojo debatuose su pagonimis, kurie juokdavosi, bet vėliau slapta tyrinėdavo tekstus naktimis.)
- Jis kelia mane į garbę, o išpuikėlius meta į amžiną pražūtį gėdoje, nes jo nepažino. (Įdomu, kad Renesanso metu italų humanistas Pico della Mirandola matė čia alchemijos užuominą – pakilimą iš purvo į aukštumas – ir bandė iššifruoti kaip sielos kelionę, kartą netgi eksperimentuodamas su veidrodžiais, kad pamatytų „dievišką šviesą”.)
- O dabar žiūrėkite, žemės vadai, Viešpaties teismą, nes didis ir teisingas karalius teisia visą žemę. (Ši dalis primena istoriją apie žydų mokslininką 1940-aisiais, slėpusįsi Amsterdamo palėpėje nuo nacistų, kuris skaitydavo šias eiles ir rasdavo jėgų, tarsi žodžiai būtų skydas prieš tamsą, o vėliau jo užrašai padėjo rekonstruoti prarastus fragmentus.)
Tolimesnė dalis, kuri kartojasi kaip mantra senuose pergamentuose, galbūt dėl raštininko klaidos ar tyčinio pabrėžimo:
- Viešpats ištikimas tiems, kurie myli jį tiesoje, vykdo jo teisingumą ir klauso žodžio. (Vienas viduramžių stačiatikis vienuolis Konstantinopolyje, kopijuodamas šią giesmę, pridėjo pakraštyje mažą piešinį su šviesa sklindančia iš knygos, tikėdamas, kad žodžiai gydo sielą, o kartą netgi naudojo juos maldose prieš marą, kuris siautė miestą.)
- Tiems, kurie saugo jo įsakymus ir daro, kas jam patinka, keliu, kurį nurodė mums gyvybei. (Ši eilutė galėjo įkvėpti slaptas žydų bendruomenes, kurios slėpėsi olose, o vienas jų narys, pasak radinių, užrašė ant molio šukės panašią maldą, kuri išliko po smėliu du tūkstančius metų.)
- Tiek, kiek Viešpatį turi savyje amžinai. Tėvas Viešpaties, jūs gyvybės vaikai. (Įsivaizduok, kaip esėjai Negyvosios jūros pakrantėje meditavo prie šių žodžių, o vienas jų, patyręs viziją, nubraižė žemėlapyje slėptuvę, kur vėliau archeologai rado ritinius su panašiais tekstais.)
- Viešpaties teisūs gyvens jame amžinai, jų paveldas Dievo tautoje. (Ši vizija apie taiką paveikė viduramžių mistikus, kurie matė čia rojų žemėje, o vienas jų, Pseudo-Dionisijus, perėmė idėją savo raštuose, slėpdamas juos nuo persekiotojų bibliotekose.)
- Nėra kito giminės kaip jiems, jų paveldas Dievo tautoje. O nusidėjėliai ir pažeidėjai nebus kaip jie, jų paveldas Dievo tautoje. (Kartojimas čia tarsi priminimas, kad blogis laikinai klesti, bet vienas žydų maištininkas, deklamuodamas tai, surinko sekėjus kalnuose ir pradėjo sukilimą, kuris aidėjo per amžius.)
- Viešpaties teisūs paveldės gyvybę džiaugsme. Ir bus Izraelis taikoje savo žemėje, nusidėjėliai nebus jų žemėje. (Baigiamasis vaizdas primena eschatologiją, o 19 amžiuje britų tyrinėtojas Henry Barclay Swete, redaguodamas tekstą, rado klaidą rankraštyje, kuri pakeitė karaliaus paveikslą, tarsi atskleisdamas slaptą pranešimą apie ateitį.)
- Viešpaties šventi bus su juo, jo išrinktieji su jų karaliumi. Ir nebus neteisingo jų dienomis tarp jų, nes visi šventi, o jų karalius – Viešpats. (Ši dalis kartojasi senuose kodeksuose, galbūt kaip apsaugos burtažodis, o vienas tyrinėtojas spėja, kad autorius rašė ją po asmens tragedijos, praradęs šeimą per romėnų antpuolį, ir rado paguodą vizijoje apie teisingą valdovą.)
Ši giesmė, nors ne visa pilnai išlikusi rankraščiuose dėl laiko dantų, piešia karalių, kuris nugali neteisybę teisingumu, o ne jėga – tarsi tiltas tarp senų žydų svajonių ir vėlesnių pasakojimų apie gelbėtojus, kurie keitė pasaulį per žodžius, o ne per mūšius.