Proklas, tas vėlyvosios antikos mąstytojas, kurio mintys tarsi paskutinis švyturys graikų filosofijos jūroje, gimė 412 metais Konstantinopolyje, tuomet dar vadintame Bizantiju, turtingoje advokato šeimoje. Mirė 485 metais Atėnuose, palikęs palikimą, kuris vėliau slapta persismelkė į krikščioniškus raštus. Jaunystėje jis keliavo ieškodamas žinių: pirmiausia studijavo retoriką Likijoje, tada Atėnuose pasinerdavo į Platono dialogus, o Aleksandrijoje gilinosi į Aristotelį ir matematiką, kur kartą, pasak legendų, per audringą naktį sprendė geometrines mįsles, kol aušra atskleidė jam kosmoso simetriją. Tapęs Platono akademijos vadovu vos dvidešimt penkerių, jis vadovavo jai pusšimtį metų, mokydamas mokinius ne tik protu, bet ir ritualais, kurie jungė sielą su dieviškomis jėgomis.
Jo gyvenimas priminė senovės orakulo kasdienybę: Proklas keldavosi anksti, skirdavo laiką meditacijoms ir himnams, o dieną dėstydavo, ginčydavosi su krikščionių apologetais, kurie tuo metu jau spaudė pagoniškas tradicijas. Jis vengė mėsos, valgydavo tik kartą per dieną, tikėdamas, kad kūno suvaržymas leidžia sielai laisviau kilti prie idėjų pasaulio. Vienas keistas nutikimas: kartą, per sausrą Atėnuose, Proklas atliko himną saulės dievui Heliosui ir, pasak jo mokinių, sukėlė lietų, kuris išgelbėjo derlių – tai nebuvo stebuklas, o teurgijos, jo praktikuojamos dievų kvietimo meno, vaisius. Jis taip pat gydydavo ligonius maldomis, o jo mokiniai pasakodavo, kaip jis sapnuose gaudavo nurodymus iš deivės Atėnės, kuri kartą pasirodė jam vizijoje, patvirtindama jo mokymų teisingumą.
Rašydamas Proklas paliko gausų palikimą, kuris gelbėjo antikos žinias nuo užmaršties. Jo „Platono teologija” – šešių knygų traktatas, kuriame jis bandė suvienyti Platono dialogus į darnią dievų hierarchiją, vaizduodamas visatą kaip emanaciją iš Vienio, kur dievai, intelektas ir sielos sudaro grandinę iki materijos. Komentarai prie Platono „Parmenido”, „Timajo” ar „Respublikos” tapo vadovėliais vėlesniems amžiams, o „Teologijos elementai” – trumpas, bet tankus veikalas su 211 tezėmis apie būties struktūrą. Jis rašė ir apie matematiką: komentarus prie Euklido „Elementų”, kur aiškino, kaip geometrija veda prie dieviškos harmonijos. Dar septyni himnai dievams išliko, kuriuose jis meldė blaimo iš Orfėjo misterijų, o vienas jų, skirtas Hekatei, pasakojama, kad kartą sukėlė viziją, kurioje deivė atskleidė jam slaptas kosmoso paslaptis.
Religiniu požiūriu Proklas stovėjo kaip senojo graikų tikėjimo gynėjas prieš kylančią krikščionybę. Jis tikėjo politeizmu, kur dievai – ne tik mitai, bet realios jėgos, pasiekiamos per teurgiją, ritualus su simboliais ir maldomis. Kritikuodamas krikščionis už per didelį tikėjimą stebuklais be proto, jis pats praktikavo magiją, kaip talismanų kūrimą ar sapnų aiškinimą, matydamas tai kaip kelią prie Vienio. Jo idėjos vėliau slapta persismelkė į krikščionių mistikus – pavyzdžiui, Pseudo-Dionisijus Areopagitas perėmė jo hierarchijos sampratą, pritaikydamas angelams ir Dievui, o Renesanso metu Ficinas vertė jo raštus, įkvėptas vizijų apie kosminę meilę. Kartą Proklas, persekiojamas krikščionių valdžios, turėjo bėgti iš Atėnų metams, bet grįžo stipresnis, tęsdamas akademiją kaip paskutinį pagoniškos išminties bastioną. Jo palikimas – priminimas, kad filosofija gali būti ne tik knygos, bet ir gyvenimo ritualas, pilnas vizijų ir lietaus kvietimo.