Antikos laikotarpis (graikų ir romėnų kultūros nuo VIII a. pr. Kr. iki V a. po Kr.) buvo pilnas mitų, kurie maišėsi su praktiniais stebėjimais. Vienas ryškiausių – bugonija (gr. bougonia – „jaučio gimimas“), idėja, kad bitės gali spontaniškai gimti iš pūvančio jaučio kūno. Šis mitas nebuvo tik folkloras: jis atspindėjo senovės supratimą apie gyvybės kilmę, žemdirbystę ir dievišką tvarką. Krikščioniškoje perspektyvoje bugonija primena, kaip pagoniški stebėjimai gali vesti prie Kūrėjo pažinimo, nors ir klaidingai aiškindami gamtą.
Bugonija minimas jau senovės Egipte, bet graikai ją sistemino. Pirmasis žinomas šaltinis – Vergilijaus poema Georgikos (IV knyga, apie 29 m. pr. Kr.), kur aprašomas ritualas: užmušti jaučiuką, uždengti lavoną žolėmis ir palaukti, kol iš kaulų smegenų išlenda bitės. Vergilijus remiasi graikų mitu apie Aristąją (bičių dievo sūnų), kuris prarado bites ir gavo patarimą iš nimfų.
Romėnai perėmė idėją iš graikų. Plinijus Vyresnysis Natūraliojoje istorijoje (HN 11.23) rašo: „Bitės gimsta iš negyvų jaučių kūnų, ypač iš kaulų smegenų.“ Varro (De re rustica, III knyga, 44 m. pr. Kr.) pateikia praktinį receptą: pavasarį užmušti veršelį, užkimšti angas, palikti pūti 30 dienų – ir bitės atsiras. Ovidijus (Fasti, III knyga) sieja tai su mitu apie Jupiterį.
Šaltiniai rodo, kad mitas buvo paplitęs Viduržemio jūros regione, ypač žemdirbių bendruomenėse.
Bugonija buvo ritualas bičių veislei atkurti po maro. Žingsniai pagal Varro:
- Pasirinkti 2 metų veršelį (jaunas, stiprus).
- Užmušti kumščiais (be kraujo praliejimo, kad dievai neįsižeistų).
- Užkimšti nosį, burną, akis vašku ar moliu.
- Uždengti lavoną šakomis (čiobreliais, rozmarinais – bitėms patraukliais augalais).
- Palikti šiltoje, tamsioje vietoje 10–30 dienų.
- Iš lavono kaulų smegenų išlenda bitės su karaliene.
Romėnai tikėjo, kad tai veikia dėl „gyvybės jėgos“ (vis generandi) pūvančiame kūne. Praktiškai tai klaida: bitės atsirasdavo, nes lavonas priviliodavo laukines bites ar vapsvas, kurios dėdavo kiaušinius.
Mokslinis paaiškinimas ir klaidos
Šiuolaikinis mokslas atmeta spontanišką generaciją (įrodė Francesco Redi 1668 m.). Bitės negimsta iš lavono – tai musės ar vabzdžiai, kurie atrodo panašiai pūvančiame kūne. Antikos žmonės stebėjo puvimą ir vabzdžius, bet neturėjo mikroskopų, tad priskyrė dieviškai transformacijai.
Klaida kilo iš empirinių stebėjimų: pūvantys kūnai privilioja vabzdžius, o bitės renka nektarą net iš lavonų kvapo. Aristotelis (Historia animalium, V knyga) rašė panašiai apie vabzdžius iš lavonų.
Bugonija siejosi su dievais: bitės – Apolono, Artemidės simbolis (tyrumas, darbas). Ritualas reikalavo aukos – jaučio mirtis kaip mainai už gyvybę, primenantys pagoniškas aukas. Vergilijus mato tai kaip dievų dovaną žemdirbiams.
Krikščioniškoje interpretacijoje mitas klaidingas, bet rodo Dievo kūrinijos stebuklus: gyvybė iš mirties (kaip prisikėlimas). Šv. Augustinas (De civitate Dei) kritikavo panašius mitus kaip pagoniškas klaidas, bet pripažino, kad gamta liudija Kūrėją (Rom 1:20). Bugonija primena: net klaidingi stebėjimai veda prie pagarbos tvarkai, kurią sukūrė Dievas.
Mitas išliko viduramžiais: Izidorius Sevilietis (Etymologiae) kartojo jį. Renesanse alchemikai bandė ritualą. Šiandien tai folkloro dalis, minimas bitininkystės istorijoje.
Bugonijos ritualas, aprašytas Vergilijaus, gali būti interpretuojamas kaip primityvi agrarinė magija, siekianti užtikrinti bičių populiacijos atsinaujinimą, kas buvo gyvybiškai svarbu senovės ekonomikai. Teologai pastebi, kad šis jaučio aukojimas ir bičių atsiradimas iš jo kūno primena senovės misterijų kultus, kur mirtis yra būtina naujos gyvybės pradžiai. Krikščioniškoje hermeneutikoje tai gali būti matoma kaip gamtos bandymas atspindėti vėlesnę, pilnesnę tiesą apie Kristaus mirtį ir prisikėlimą, per kurį atsiranda nauja dvasinė bendruomenė. Šis mitas rodo, kad žmonės visada ieškojo prasmės ten, kur matė stebuklingą atgimimą, net jei jų paaiškinimai buvo apriboti to meto žiniomis.