Geriau būti asilu, nešiojančiu auksą, negu liūtu, nešiojančiu šiaudus.
Šį posakį ištarė Šv. Jeronimas (Hieronymus Stridonensis) – vienas iš keturių didžiųjų Vakarų Bažnyčios Tėvų, žinomas kaip lotyniško Biblijos vertimo „Vulgatos“ autorius. Citata randama jo 22-ajame laiške, skirtame Eustochijai, jaunos moters dvasiniam gyvenimui ir skaistybės idealui aptarti. Leidinyje Patrologia Latina (PL 22, 408) šis sakinys pateikiamas kaip retorinė išvada apie išmintį, nuolankumą ir tikrąją vertę.
Laiške Jeronimas įspėja savo mokinę saugotis puikybės, išorinio blizgesio ir tariamo „dvasinio elitiškumo“. Jis pasitelkia gyvūnų metaforą – asilą, laikomą menku, bet naudingą, ir liūtą, laikomą kilniu, bet beprasmiu, jei jo veiksmai tušti. Šiuo kontrastu Jeronimas primena, kad vertingas ne pats žmogaus statusas ar įvaizdis, o tai, ką jis neša – dorybę, išmintį, Dievo žodį.
Posakis reiškia, kad geriau būti paprastu, net kukliu žmogumi, turinčiu tikrąją vertę (auksą – dorybę, žinias, tiesą), negu didžiuotis be turinio (šiaudais – tuštybe, paviršutiniškumu). Jis atspindi Jeronimo asketišką ir moralinį požiūrį: išorinis įspūdis nieko nereiškia, jei viduje nėra dvasinio turinio.
Simbolika
- Asilas – nuolankumo, tarnystės, paprastumo simbolis.
- Auksas – išmintis, dieviškoji tiesa, dorybė.
- Liūtas – jėga, valdžia, pasididžiavimas.
- Šiaudai – tuštuma, bergždžios kalbos ar darbai.
Šių priešpriešų jungtis sukuria moralinį paradoksą: geriau atrodyti mažiau išoriškai įspūdingas, bet turėti tikrą dvasinį turtą.