1959 m. sausio mėnesį Danijos Nyborgo paplūdimyje susirinko daugiau nei 40 bažnyčių atstovų – ne įprastą salę, o laivą Baltijos jūroje. Taip gimė Europos bažnyčių konferencija, arba CEC (Conference of European Churches), kad apeitų vizų kliūtis Rytų Europos delegatams per Šaltąjį karą. Šis laivas tapo simboliu: olandų reformuotų bažnyčių lyderiai ir rusų ortodoksai kartu meldėsi, lyg senovės krikščionys katakombose, slapta keisdami žinias po geležine uždanga. Dabar CEC apjungia 115 ortodoksų, protestantų, anglikų ir senųjų katalikų bažnyčių iš viso kontinento, plius 40 partnerinių organizacijų, siekdama atnaujinti dvasinį gyvenimą ir skatinti taiką per bendrus liudijimus.
Kilmė iš taikos paieškų
Pradžia siekia 1953 ir 1957 m. parengiamuosius susitikimus, kai Vakarų ir Rytų bažnyčių atstovai, nepaisydami politinių audrų, ėmė kurti tiltus. Pirmoji asamblėja Nyborge aptarė „Europos krikščionybę sekuliarizuotame pasaulyje”, o vėlesnės – kaip bažnyčios tarnauja kintančioje visuomenėje. Po 1989 m. sienų griūties CEC susiliejo su Vakarų Europos ekumenine komisija, o 1999 m. suformavo Bažnyčia ir visuomenė komisiją. Vienas mažai žinomas epizodas: 1964 m. ketvirtoji asamblėja vėl vyko laive, nes vizų problemos nesibaigė – delegatai iš Leningrado slapta perdavinėjo rankraščius su maldų tekstais, primenančiais, kaip XIV a. Bizantijos vienuoliai gelbėjo rankraščius nuo osmanų antpuolių.
Struktūra: nuo asamblejų iki Briuselio durų
CEC valdo kasmetiniai Centrinio komiteto susirinkimai tarp penkerių metų asamblejų, kur renkamas 40 narių komitetas, tvarkantis kasdienius reikalus. Nuo 2018 m. pirmininkas – prancūzų reformuotas kunigas Christian Krieger iš Alsacijos ir Lotaringijos bažnyčios, anksčiau vadovavęs Novi Sado susitikimui Serbijoje. Biurai Ženevoje, Briuselyje ir Strasbūre – šie pastarieji ypač aktyvūs, kur atstovai lobistuoja ES institucijose. Devynios komisijos apima viską nuo jaunimo iki ekologijos, o 2024 m. metinėje ataskaitoje „Bažnyčios kartu už taiką” apžvelgiama veikla nuo Ukrainos karo iki migracijos tinklų. Įdomu: Ženevoje saugomi CEC archyvai, prieinami tyrėjams, kuriuose – tūkstančiai laiškų iš 1960-ųjų, įskaitant protestus prieš Vietnamą, kai vyskupai siuntė telegramas Kremliui, reikalavdami paleisti kunigus.
Veikla: nuo ekumeninių susirinkimų iki kasdienių raginimų
CEC stiprina dialogą su Europos institucijomis, skatindama bendrą krikščionių balsą taikos, religijos laisvės ir klimato klausimais. 2001 m. su Europos vyskupų konferencijų taryba (CCEE) pasirašyta Charta Oecumenica, gairės bendradarbiavimui, kurios atnaujinta versija lapkričio 5 d. Romoje įteikta popiežiui Leonui XIV – ten pridėta skyrių apie jaunimo vaidmenį ir technologijų etiką, remiantis apklausomis, kur 70 proc. respondentų iš Balkanų ir Skandinavijos prašė daugiau bendrų renginių. Trečiosios Europos ekumeninės asamblėjos Sibiu 2007 m. tema „Kristaus šviesa šviečia visiems” sukvietė tūkstančius, aptariant viltį Europai. Per pandemiją CEC ragino bažnyčias stiprinti tinklus, o 2023 m. ataskaitoje pabrėžta saugumas maldos vietose – po incidentų Vokietijoje, kai protestai prieš mečetes virto susidūrimais, organizacija surengė simpoziumus su musulmonų lyderiais, remdamasi 1959 m. laivo dvasia. Dar vienas perlas: 2024 m. su Globethics išleista knyga apie populizmą, kur eseistai iš Portugalijos iki Ukrainos analizuoja religijos vaidmenį, įtraukdami istoriją apie 1930-ųjų fašizmą, kai protestantų kunigai slapta spausdino atskirumo manifestus.
Per šešis dešimtmečius CEC virto balsu, jungiančiu katedras nuo Atėnų iki Oslos su Briuselio koridoriais. Ji ne tik meldžiasi, bet ir veikia – nuo slėptuvių pabėgėliams 2015 m. iki šių dienų raginimų už Ukrainą, primindama, kad vienybė prasideda nuo laivo denio, o ne iš popierinių deklaracijų.
Europos bažnyčių konferencija (CEC) ir Europos vyskupų konferencijų taryba (CCEE) veikia kaip du skirtingi tiltai per tą pačią upę – krikščioniškąjį dialogą Europoje, bet su atskirais akcentais, kurie papildo vienas kitą ir daro vieną be kitos neįmanomą. CEC, gimusi 1959 m. laive Baltijos jūroje, kad apeitų Šaltojo karo vizas, apjungia 115 ortodoksų, protestantų, anglikų ir senųjų katalikų bažnyčių iš viso kontinento, plius 40 partnerių, siekdama plataus ekumeninio dialogo su ES institucijomis, klimato klausimais ir taikos iniciatyvomis, kaip 2007 m. Sibiu asamblėja, kur tūkstančiai dalyvių aptarė „Kristaus šviesą” sekuliarizuotame pasaulyje. Tuo tarpu CCEE, įkurta 1971 m. po Vatikano II Susirinkimo, telkia 39 narius – daugiausia Romos katalikų vyskupų konferencijas iš 45 šalių, įskaitant lietuvį Gintarą Grušą kaip pirmininką, ir koncentruojasi į katalikiškąjį liudijimą, šeimos gynimą bei sinodinį kelią, pavyzdžiui, 2025 m. Vienos rytų katalikų liturgijoje, minint 250 metų „Barbareum” seminarijai. Panašumai akivaizdūs bendruose darbuose – abidvi pasirašė 2001 m. Charta Oecumenica ir jos atnaujinimą lapkričio 5 d. Romoje, aptardamos dirbtinio intelekto etiką bei jaunimo vaidmenį, remdamosi apklausomis iš Balkanų iki Skandinavijos. Dvi institucijos egzistuoja, nes Europa – ne monolitas: CEC atstovauja protestantų ir ortodoksų balsams, kurie XIX a. reformacijos aiduose gynėsi nuo katalikiškos dominancijos, o CCEE saugo Romos katalikų specifiką, kaip viduramžių katedrų mokyklos saugojo lotyniškąjį paveldą; viena be kitos kurtų spragas, o kartu jos kuria pilną mozaiką, kur vienos užtektų tik jei Europa būtų vien tikėjimo atspalvio, o ne spalvų chaoso.