Mezopotamijos dulkėse, kur Eufratas ir Tigras susilieja kaip broliai po kovos, gyveno Gilgamešas – pusdievis karalius, kurio vardas aidėjo zikuratuose kaip griaustinis. Jo miestas Urukas, apsuptas molinių sienų, matė, kaip jis kovojo su monstrais ir ieškojo amžino gyvenimo, o naktimis žvaigždės šnabždėjo jo epą, išraižytą dantiraščiu. Čia, kur oras kvepia datulėmis ir dūmais nuo aukurų, žmonės pasakojo istorijas prie laužų, jausdami, kad Gilgamešas alsuoja ne tik akmenyse, bet ir kiekvieno mirtingojo širdyje. Jis pulsuoja: dieną kariai treniruojasi jo vardu, vakare raštininkai kopijuoja lenteles, o upės dugne slepiasi augalas, kuris žadėjo amžinybę, bet pavirto gyvatės grobiu.
Vardo kilmė ir karaliaus gimimas iš dievų ir žmonių mišinio
Gilgamešo vardas sumerų kalba reiškia „protėvis herojus“, o akadų – „Gilgāmeš“, galbūt iš „bilga“ – senas, ir „meš“ – herojus, lyg primenant, kad net jaunas karalius neša senovės naštą. Lietuviškai tai galėtų skambėti kaip „Senovės karys“, nes jis buvo penktosios Uruko dinastijos valdovas apie 2700 metus prieš Kristų, pusiau dievas iš motinos deivės Ninsun ir pusiau žmogus iš tėvo Lugalbandos. Epas pasakoja, kad gimė jis su barzda ir jėga, galinčia pakelti kalnus, o miestas klestėjo po jo sienomis, pastatytomis iš 9 kilometrų molio plytų.
Vienas keistas pasakojimas iš tų pradžių: kai Gilgamešas buvo kūdikis, deivė Inana pasiuntė sapną motinai – ji turėjo pastatyti šventyklą su nefrito altoriumi, o kūdikis verkė tiek, kad upė pakilo, užliedama laukus, lyg dievai būtų pranašavę jo audringą likimą. Archeologai rado Uruke lenteles su jo vardu, datuojamas 2500 metais prieš Kristų, kur jis minimas kaip statytojas, kovojęs su Kišu karaliumi.
Kovos su dievais ir draugystės ugnis prie kedrų miškų
Gilgamešo epas, užrašytas 12 lentelių akadų kalba apie 1200 metus prieš Kristų, pasakoja apie jo tironiją Uruke – jis reikalavo pirmosios nakties su nuotakomis, kol dievai sukūrė Enkidu, laukinį vyrą iš molio, kad sutramdytų karalių. Jie kovojo kaip liūtai, bet tapo broliais, nukeliavę į Kedrų mišką nugalėti Humbabos, siaubūno sargybinio. Inana siūlė meilę Gilgamešui, bet jis atmetė, išvardindamas jos buvusių meilužių likimus – ji pasiuntė Dangaus Jautį, kurį herojai nužudė, o Enkidu mirė nuo dievų pykčio.
Vienas nestandartinis epizodas: po Enkidu mirties Gilgamešas klajojo dykumose, ieškodamas Utnapištimo, potvynio išlikusio, kuris papasakojo apie augalą dugne, grąžinantį jaunystę – karalius nardė ir rado jį, bet gyvatė pavogė, nusimesdama odą kaip nemirtingumo ženklą. Daoizmas vėliau įkvėpė panašių ieškojimų, o biblinis Nojus – Utnapištimo atitikmuo.
Nemirtingumo paieškos ir amžini atgarsiai molio lentelėse
Gilgamešas mirė Uruke, palaidotas po Eufrato vaga – legenda sako, kad upė buvo nukreipta, kad paslėptų kapą su aukso lobiais. Jo epas, rastas 1853 metais Ninevijoje Asurbanipalo bibliotekoje, tapo pirmuoju rašytiniu herojiniu pasakojimu, įkvėpusiu Homero Iliadą. Vienas keistas faktas: 2003 metais Irako kare amerikiečių kariai rado molio fragmentą su nauja epo dalimi, kur Gilgamešas sapnuoja Enkidu kaip paukštį, skrendantį į dangų.
Jo draugo Enkidu mirtis buvo ne tik asmeninė tragedija, bet ir didelis teologinis smūgis. Per Enkidu netektį Gilgamešas pirmą kartą iš tikrųjų susidūrė su dievų nustatytomis ribomis. Jis suprato, kad net karalius, turintis dieviškos kraujo, negali pakeisti mirties įstatymo, kurį nustatė didieji dievai, tokie kaip Anu ar Enlilis.
Įdomu tai, kad Gilgamešas, ieškodamas nemirtingumo, galiausiai randa jį ne fiziniu pavidalu, o per savo darbus ir palikimą. Uruko sienos, kurias jis pastatė, tapo jo tikruoju nemirtingumu. Tai buvo senovės Mesopotamijos supratimas apie amžinybę: ne išvengti mirties, bet palikti tokį pėdsaką, kad tavo vardas gyvuotų per kartas. Jo kelionė išmokė jį gerbti mirtingųjų dalią.