Kinijos širdyje, kur Tibeto plokščiakalnis susiliečia su lygumomis kaip dangus su žeme, teka Jangdzė – ilgiausia Azijos upė, vingiuojanti 6300 kilometrų nuo Qinghai ledynų iki Šanchajaus deltos. Jos vanduo, galingas ir dumblinas, neša ne tik laivus, bet ir senovės imperijų šešėlius, kur upė kasmet užliedavo ryžių laukus, lyg drakonas purtytų uodegą. Čia, kur rūkas kyla nuo Trijų tarpeklių, o naktimis žibintai plaukioja srovėje kaip žvaigždės, žmonės stato šventyklas prie krantų, jausdami, kad Jangdzė alsuoja gyvybe, maišydama Yu Didžiojo užtvankas su deivės pykčiu. Jangdzė pulsuoja: dieną žvejai traukia tinklus, vakare daoistai degina smilkalus, o upės dugne slepiasi nefrito drakonai, kurie matė dinastijų kilimą ir kritimą.
Vardo šaknys ir upės gimimas iš Yu rankų
Jangdzės vardas kyla iš kinų „Chang Jiang“ – ilgoji upė, o senovėje vadinta „Da Jiang“ – didžioji upė. Lietuviškai tai galėtų skambėti kaip „Drakono gysla“, primenant, kad net audringiausia srovė gali būti sutramdyta žmogaus valia, o jos potvyniai – kaip dievo kvėpavimas, atnešantis derlių nuo birželio iki rugsėjo. Upė prasideda Geladandong kalne, kur vanduo burbuliuoja iš ledynų kaip malda, o greičiausiai tekanti vieta pasiekia 20 kilometrų per valandą, nešdama akmenis, kurie vėliau tampa šventais atminimais.
Upės šaknys siekia 40 milijonų metų, kai Himalajai pakilo, bet mitologijoje – tai Yu Didysis, pusdievis, kuris 2200 metais prieš Kristų kovojo su potvyniais 13 metų, kasdamas kanalus ir statydamas užtvankas, kol upė pakluso. Vienas keistas pasakojimas iš tų pradžių: Yu pavertė drakoną į akmenį, kad sustabdytų audrą – tas akmuo, tariamai Trijų tarpeklių uola, vis dar stovi, o vietiniai sako, kad naktimis girdisi drakono aimanos, kai vanduo kyla.
Šventi ritualai ir dievų audros prie tarpeklių sienų
Kinų mitologijoje Jangdzė – drakono karaliaus namai, valdantis lietų ir upes, o daoizme – deivės Xi Wangmu sodų riba, kur nemirtingumo persikai auga prie krantų. Kasmetinis Drakono valčių festivalis birželį mini poetą Qu Yuan, kuris nuskendo upėje 278 metais prieš Kristų – valtys lenktyniauja, metant ryžių kamuoliukus, kad žuvys neėstų jo kūno. Kunigai matuoja vandens lygį nefrito lazdomis, pranašaudami derlių, o sausrą laikė drakono pykčiu. Vienas nestandartinis epizodas: Han dinastijos laikais, apie 100 metus, imperatorius Wu pastatė altorių prie upės, aukodamas nefritą – Jangdzė „atsakė“ potvyniu, kuris nuskandino maištininkus, lyg dievas būtų baudęs už godumą.
Budizmas sieja upę su Guan Yin gailestingumu: vienuoliai plaukioja valtimi, giedodami sutras prie tarpeklių, o konfucianizmas – su Yu dorybe, statant užtvankas kaip moralės pamoką. Dabar Trijų tarpeklių užtvanka, pastatyta 2003 metais, reguliuoja potvynius, bet vietiniai vis dar aukoja raudonus žibintus upei per Zhongyuan festivalį rugpjūtį, minėdami protėvius.
Imperatorių kapai ir amžini drakonai upės gelmėse
Jangdzė – ne tik vanduo, bet dievų arena: Yu Didysis, pavargęs nuo kovos, pavertė save drakonu ir nugrimzdo į dugną, kur jo dvasia saugo upę. Qin Shi Huang, pirmasis imperatorius, 210 metais prieš Kristų siuntė laivus ieškoti nemirtingumo salų deltoje, bet audra nuskandino juos – jo terakotos armija stovi prie krantų kaip sargybiniai. Vienas keistas faktas: 1957 metais, statant užtvanką, darbininkai rado nefrito drakoną iš Shang dinastijos, su užrašu, prašančiu upės apsaugos – jis dabar muziejuje, o vietiniai sako, kad potvyniai sumažėjo po radinio.