Lalibela, glūdi Etiopijos šiaurės centrinėje dalyje, Lasta kalnuose, kur raudonos uolos kyla virš slėnių ir upelių, apsuptos alyvmedžių giraičių. Miesto vardas kilęs iš karaliaus Gebre Meskel Lalibela, kuris valdė XII–XIII amžiuje, o ankstesnis pavadinimas Roha reiškia „šviesos žemę”. Ši prasmė gimsta iš vietos esmės: kalnai kaip apsauga, o uolos – kaip amžinas akmuo, kurį karalius pavertė šventa erdve, siekdamas sukurti naują Jeruzalę.
Religinė istorija ir lemtingi įvykiai
Lalibelos praeitis siekia XII amžių, kai Zagwe dinastija, kilusi iš Agaw liaudies, perėmė valdžią po Aksumo imperijos žlugimo. Karalius Lalibela, gimęs apie 1160 metus, sapne gavo nurodymą nuo Kristaus: aplankyti Jeruzalę ir atkurti ją Etiopijoje, nes kryžiaus žygiai ir musulmonų užkariavimai uždarė kelią piligrimams. Jis pradėjo statyti vienuolika uolomis iškaltais bažnyčiomis – ne iš akmenų, o tiesiai iš monolitinių uolų, iškasant tunelius ir sales. Darbai truko 24 metus, nuo 1181 iki 1221 metų: 4000 darbininkų, pasak legendos, dirbo dieną, o naktį angelai tęsė, todėl bažnyčios vadinamos stebuklu. Lalibela mirė apie 1221 metus, o jo žmona Masqal Kebra užbaigė Bete Abba Libanos bažnyčią kaip atminimą.
Šios bažnyčios suskirstytos į dvi grupes: rytų ir vakarų, sujungtas upeliu Jordanu, imituojančiu Jordano upę, o centrinė – Bete Medhane Alem, didžiausia monolitinė pasaulyje, 33 metrai ilgio. XIII amžiuje Solomonidų dinastija, grįžusi į valdžią 1270 metais, perėmė tradiciją, bet Lalibela liko šventa. XVI amžiuje portugalai, kaip Pedro Paez, lankėsi ir aprašė jas kaip „kitą pasaulį”. 1978 metais UNESCO pripažino paveldą, o pilietiniame kare 1984–1985 metais miestas kentėjo nuo atakų, bet bažnyčios išliko. 2023 metais kovos tarp armijos ir Fano kovotojų sukrėtė vietą, bet ji liko po vyriausybės kontrole.
Šiuolaikinė religinė svarba ir kas vyksta
Lalibela traukia tūkstančius piligrimų: Bete Giyorgis, kryžiaus formos, skirta šv. Jurgiui, Etiopijos globėjui, su Adomo kapo kopija ir Betliejaus manger. Kunigai, gyvenantys prie bažnyčių, saugo ge’ez liturgiją, o piligrimai klūpo tuneliuose, tikėdami, kad vandenys iš uolų gydo. Genna, Etiopijos Kalėdos sausio 7 dieną, sutraukia minias: procesijos su tabotais – skrynios kopijomis, šokiai ir giesmės, o Timkat sausio 19-ąją – krikšto šventė su maudynėmis upelyje.
Miesto reikšmė – Etiopijos ortodoksų tvirtovė: čia krikščionybė, priimta IV amžiuje, atgijo kaip vietinis tikėjimas, o bažnyčios – ne tik maldos vietos, bet ir mokyklos, kur jaunimas mokosi senųjų raštų. Gimė ir mirė Lalibela, o sukurta – freskos su šventaisiais ir angelais, liudijančios viduramžių meną. Su 17 tūkstančių gyventojų, Lalibela gyvuoja apeigomis: rytą girdėti varpai, o tuneliuose – maldos. Ji rodo, kaip uola gali tapti namais Dievui – kalnų slėnis, kur angelai vis dar dirba.