Kairouanas, Tuniso šiaurės centre, stepėse tarp kalnų ir Viduržemio jūros, kur palmės ir minaretai kyla iš smėlio, laikomas ketvirtu švenčiausiu islamo miestu po Mekos, Medinos ir Jeruzalės. Žodis kilęs iš arabų „qayrawan” – „karavanas” arba „stovyklavietė”, nes 670 metais Uqba ibn Nafi čia įkūrė karinę stovyklą, pavadindamas ją „pergale”. Ši prasmė atspindi miesto vaidmenį: ne tik uostas prekybai, bet ir tikėjimo forpostas, kur islamas įsišaknijo Šiaurės Afrikoje.
Religinė istorija ir lemtingi įvykiai
Kairouano šaknys prasideda 670 metais, kai arabų generolas Uqba ibn Nafi, užkariavęs Bizantijos Ifriqiją, įkūrė miestą 50 km nuo jūros, kad išvengtų bizantiečių laivyno. Jis pastatė Didžiąją mečetę – pirmąją Magribe, su kolonomis iš Kartaginos griuvėsių ir mihrabu, nukreiptu į Meką. Uqba žuvo 683 metais berberų rankose, bet miestas augo: Aghlabidų dinastija IX amžiuje praplėtė mečetę, pridėdama minaretą ir kupolą, o 836 metais pastatė tris vartus, simbolizuojančius tikėjimą, viltį ir meilę. Čia klestėjo malikiečių madhhab – teisės mokykla, o mokslininkai kaip Sahnun ibn Said parašė „Mudawwana” – pirmąjį sisteminį islamo teisės veikalą Magribe.
XI amžiuje Fatimidai perkėlė sostinę į Kairą, bet Kairouanas liko dvasiniu centru: 1057 metais beduinų invazija sunaikino dalį, bet mečetė stovėjo. Osmanų laikais 1618 metais pastatytas Zaouia Sidi Sahib – mauzoliejus Mahometo draugui Abu Zama al-Balawi, kurio barzda tariamai saugoma – traukiantis piligrimus. 1881 metais prancūzai okupavo Tunisą, bet gerbė šventumą: 1916 metais mečetė tapo nacionaliniu paminklu. Po nepriklausomybės 1956 metais Tunisas paskelbė Kairouaną UNESCO paveldu 1988 metais – pripažindamas jo vaidmenį islamo plitime.
Šie įvykiai pavertė miestą Maghreb islamo citadele: septyni piligrimystės vizitai čia prilygsta hajj į Meką, o mečetė – modelis šimtams Afrikos statinių. Čia gimė Ibn al-Jazzar, X amžiaus gydytojas, parašęs „Zad al-Musafir” – medicinos enciklopediją, o mirė Uqba – jo kapas mieste.
Šiuolaikinė religinė svarba ir kas vyksta
Kairouanas traukia šimtus tūkstančių: Didžioji mečetė, su 17 navų ir 400 kolonų, pulsuoja maldomis – penktadieniais tūkstančiai renkasi kieme, o minaretas, 35 metrų, kviečia azanu. Nemusulmonai gali įeiti į kiemą, bet ne į maldos salę – pagarba šventumui. Netoliese – Sidi Sahib mauzoliejus su žaliais kupolais ir mozaikomis, kur piligrimai aukoja datules ir meldžiasi už sveikatą. Šventės čia – islamo kalendorius: Mawlid al-Nabi mini Mahometo gimimą procesijomis su žvakėmis, o Ramadano naktimis mečetė šviečia, o iftar maitina vargšus.
Miesto reikšmė – Magreb islamo širdis: čia malikiečių fiqh plito į Alžyrą ir Maroką, o sufijų brolijos kaip Qadiriyya saugo dhikr vakarus. Sukurta tekstų – Sahnun teisės knygos, o agora – kilimų turgus primena karavanus. Dabar, su 120 tūkstančių gyventojų, Kairouanas gyvuoja tikėjimu: rytą girdėti Korano recitacijos, o vakarais – maldos iš minaretų. Jis rodo, kaip stovyklavietė tapo amžinu lopšiu – islamas čia augo kaip palmė stepėje, nešdamas vaisius per amžius.