Rytų krikščioniškoje dvasinėje tradicijoje žodis logismoi (gr. λογισμοί) reiškia ne šiaip mintis, o tam tikras vidines jėgas – psichinius impulsus, vaizdinius, troškimus, kurie lyg srautai teka per žmogaus sąmonę. Dykumų tėvai šį reiškinį laikė svarbiausiu dvasinio gyvenimo lauku: jie teigė, kad žmogaus kova už sielos tyrumą vyksta ne išorėje, o būtent mintyse.
Evagrijus Pontietis, IV amžiaus vienuolis ir vienas subtiliausių dvasinės psichologijos mąstytojų, pirmasis išskyrė aštuonis pagrindinius logismoi, arba „aistros minčių“ tipus: apsirijimą, ištvirkimą, godumą, liūdesį, pyktį, tingumą, tuščią šlovės troškimą ir puikybę. Jo mokymas vėliau tapo pagrindu tam, ką Vakarai pažįsta kaip „septynios mirtinos nuodėmės“. Tačiau Evagrijus nemoralizavo – jis matė mintis kaip psichines būsenas, kurias reikia pažinti, ne slopinti.
Dykumų tėvai sakydavo: „Negali sustabdyti paukščių skrydžio virš galvos, bet gali neleisti jiems susisukti lizdo.“ Taip jie apibūdino logismoi prigimtį – mintis kyla savaime, bet žmogaus laisvė prasideda ten, kur jis pasirenka, ar priimti ją, ar paleisti. Pirmas etapas – pagunda, antras – pokalbis su ja, trečias – pritarimas, o ketvirtas – įprotis, kuris galiausiai pavirsta aistra.
Philokalia autoriai išplėtojo šią psichologiją iki tikro proto stebėjimo meno. Jie mokė nuolatinės budrumo būsenos – nepsis (budrumas, blaivumas). Ši būsena leidžia pastebėti logismoi vos jiems pasirodžius. Evagrijus tai vadino „minčių sargyba“. Simeonas Naujasis Teologas aiškino, kad be tokio budrumo neįmanoma nei malda, nei dvasinė ramybė: žmogus meldžiasi, o tuo pat metu jį užpuola dešimtys vidinių dialogų, prisiminimų, troškimų – visa tai logismoi.
Logismoi nėra vien blogos mintys. Jie gali būti neutralūs, net gėrio pavidalo. Pavojus tas, kad mintis įgauna valdžią, kai žmogus su ja tapatinasi. Pavyzdžiui, gali pasirodyti mintis „aš padariau gera darbą“ – ji atrodo nekalta, bet dykumų tėvai sakydavo: saugokis net „gerų“ logismoi, jei jie maitina tavo ego.
Evagrijus teigė, kad kiekvienas logismós turi savo demoną – ne mistine, o psichologine prasme: kiekviena aistra turi energiją, kuri maitina pati save. Pyktis kviečia dar daugiau pykčio, baimė – dar daugiau baimės. Todėl dvasinis budrumas nėra kova su konkrečiais „blogais“ dalykais, o gebėjimas išlikti stebėtoju, ne dalyviu.
Grigalius Sinaitas ir Nikiforas Atsiskyrėlis siūlė praktinį būdą kovoti su logismoi: kai tik pasirodo mintis, reikia švelniai ištarti Jėzaus maldą, ne ginčytis su ja, o sugrąžinti dėmesį į širdį. Jie teigė, kad žmogaus protas panašus į vandenį – kai jis neramus, viskas drumsta, kai nurimsta, atsispindi dangus.
Šiuolaikinėje psichologijoje galima rasti atgarsių šio senovinio mokymo. Daug kas logismoi lygina su automatinių minčių srautu ar kognityviniais iškraipymais. Skirtumas tik tas, kad dykumų tėvai siekė ne psichologinio komforto, o širdies išgryninimo iki dieviškos tylos.
Logismoi samprata atskleidžia, kad dvasinis gyvenimas nėra mistinių pojūčių paieška, o labai realus darbas su savo mintimis. Philokalia sako: žmogus tampa tuo, ką mąsto. Jei mintys drumstos – siela nerami. Jei protas stebi save ir tyli, Dievas kalba tyliai jo viduje.