Grigalius Palamas, gimęs 1296 metais Konstantinopolyje, buvo vienas ryškiausių XIV amžiaus ortodoksų teologų, mistikų ir vyskupų. Jo pasaulietinis vardas – Grigalius, o pravardė „Palamas“ kilusi iš tėvo kilmės – galbūt iš Palamų šeimos, siekiančios su Bizantijos aristokratija. Graikiškai žinomas kaip Γρηγόριος Παλαμᾶς (Grēgórios Palamâs), kartais vadinamas Grigaliu Tesalonikiečiu ar Šv. Grigaliu Palamu. Šis Atono vienuolis ir arkivyskupas tapo hesichazmo – vidinės tylos maldos – simboliu, apgynęs jį nuo vakarų racionalizmo ir vidinių ginčų. Jo mokymas apie Dievo energijas ir Taboro šviesą iki šiol formuoja Rytų Bažnyčios dvasinį veidą.
Vaikystė praėjo imperatoriškame dvare: tėvas Konstantinas buvo senatorius ir Androniko II draugas, tad Grigalius nuo mažens mokėsi retorikos, filosofijos ir Aristotelio logikos pas geriausius mokytojus. Būdamas dvidešimties, jis atsisakė karjeros – po tėvo mirties 1301 metais visa šeima pasirinko vienuolišką kelią. 1316 metais Grigalius su motina ir seserimis apsigyveno Atono kalne, Vatopedžio vienuolyne. Čia jis mokėsi pas Nikiforą Hesichastą, praktikuodamas Jėzaus maldą: „Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs“. Osmanų antplūdžiai privertė jį bėgti – 1325 metais jis persikėlė į Tesaloniką, vėliau į Bereją, kur įkūrė bendruomenę. 1331 metais grįžo į Atoną, Šv. Sabo skitą, kur praleido dešimt metų izoliacijoje, kovodamas su pagundomis ir rašydamas.
Hesichazmo ginčai ir vyskupo tarnystė
Grigaliaus gyvenimas pasikeitė per hesichazmo ginčus. 1337 metais atvyko Barlaamas Kalabrietis, italų racionalistas, kritikuodamas vienuolių maldos praktiką kaip kūnišką ir nekrikščionišką. Barlaamas teigė, kad Dievas nepažinus, o hesichastai kuria iliuzijas. Grigalius atsakė „Triadomis“ – trimis traktatais, ginančiais skirtumą tarp Dievo esmės (nepažiniamos) ir energijų (pažiniamų per maldą). Jis mokė, kad Taboro šviesa – ne sukurta, o Dievo energija, kurią patyrė apaštalai ir gali patirti vienuoliai per apatheia (be aistrų būseną). 1341 metais Konstantinopolio sinodas patvirtino Grigaliaus mokymą, o Barlaamas buvo nuteistas.
Tačiau ginčai tęsėsi: 1344 metais Grigalius tapo Tesalonikės arkivyskupu, bet miestas buvo pilietinio karo sūkuryje. Jis palaikė Joną Kantakuzeną, tad 1347 metais buvo įkalintas ketveriems metams osmanų stovykloje. Ten jis diskutavo su musulmonais, rašė laiškus ir netgi laimėjo pagarbą. Paleistas 1351 metais, jis grįžo prie tarnystės, bet sveikata silpo – 1354 metais, po ligos, jis priėmė didžiąją schemą ir 1359 metų lapkričio 14 dieną mirė Tesalonikėje. Palaidotas katedroje, jis buvo kanonizuotas 1368 metais, o jo šventė švenčiama antrąją Gavėnios sekmadienį. Jo palaikai iki šiol traukia piligrimus.
Mokymas ir raštai
Grigaliaus religinė veikla buvo dviguba: gynybinė ir mokomoji. Kaip vyskupas, jis kovojo su schizmomis, lankė parapijas ir gynė paprastus tikinčiuosius nuo socialinio neteisingumo. Jo hesichazmas – ne tik malda, bet visas gyvenimo būdas: kūno valdymas, minčių budrumas ir Dievo energijų patyrimas. Jis skyrė tris pakopas: kūno praktika, sielos kontempliacija ir teologija – Dievo šviesa širdyje. Ši sistema paveikė vėlesnius mistikus, įskaitant Nikodemą Atonietį.
Raštai milžiniški – per 60 veikalų, homilijų ir laiškų. Žymiausi: „Triados apologijai hesichastams“ – devyni traktatai prieš Barlaamą, „Hagioretikos tomas“ – 150 skyrių apie maldą, ir „Homilijos“ – 63 pamokslai apie šventes ir dorybes. Jo „Apie Dievo energijas“ aiškina, kad Dievas dalyvauja pasaulyje per energijas, bet lieka transcendentiškas. Laiškuose mokiniams jis dalijasi praktiniais patarimais: kaip kovoti su akedija ar pasiekti vidinę tylą. Tekstai parašyti aiškiai, remiantis Tėvais Bažnyčios – Bazilijumi, Grigaliu Nazianzietžiu ir Dionisijumi Areopagitu.
Grigaliaus palikimas – hesichazmo triumfas: 1351 metais sinodas patvirtino jo mokymą kaip ortodoksų dogmą. Jo knygos įtrauktos į „Filokaliją“, o Atono kalne jo celė – šventovė. Jis moko, kad tikrasis tikėjimas – ne protu, o patyrimu: „Dievo šviesa nėra sukurta, ji yra Jo buvimo ženklas.“
Žodžiai iš jo raštų iki šiol skamba: „Dievas yra nepažinus Savo esme, bet pažinus Savo energijomis, kurios yra Jo dovana mums.“ Kita mintis: „Tikrasis hesichastas mato Dievo šviesą širdyje, kaip apaštalai Taboro kalne.“ Apie maldą: „Jėzaus malda – tai kvėpavimas siela, vedantis prie apatheia.“ Dar viena: „Be vidinės tylos nėra tikro Dievo pažinimo, nes triukšmas skandina Jo balsą.“ Šios eilutės – raktas į gilesnį tikėjimą, reikalaujantį ne žodžių, bet kasdienės praktikos.