Filokalija (Philokalia)

Philokalia – tai vienas įspūdingiausių dvasinės literatūros rinkinių, koks tik kada nors buvo sudarytas. Pats žodis „Philokalia“ kilęs iš graikų kalbos: „philo“ reiškia meilę, o „kalos“ – grožį. Taigi pavadinimas nusako meilę grožiui, tačiau ne išoriniam, o vidiniam – dieviškajam grožiui, kuris atsiskleidžia žmogaus sieloje per maldą ir dvasinį apsivalymą. Lietuviškai kartais vartojamas terminas „Filokalija“, kuris yra tiesioginis graikiško pavadinimo vertimas.

Ši knyga nėra vieno autoriaus kūrinys – tai šimtmečius trukusio dvasinio gyvenimo patirties vaisius. Philokalia buvo sudaryta XVIII amžiuje Atono kalno vienuolių – šventojo Nikodemo Atoniečio ir šventojo Makarijaus Korintiečio. Jie surinko įvairių Rytų krikščionių autorių raštus, parašytus nuo IV iki XV amžiaus, ir juos sudėjo į vieną didžiulį rinkinį. Jų tikslas buvo atgaivinti senąją dykumų tėvų ir hesichastų (tylos ir širdies maldos praktikų) tradiciją, kuri tuo metu buvo primiršta net vienuolynuose.

Philokalia nėra teorinė teologijos knyga – tai praktinis vadovas žmogui, norinčiam išmokti nuolatinės vidinės maldos. Tekstuose nuolat kartojama mintis, kad tikra malda kyla ne iš lūpų, o iš širdies, o žmogaus protas turi nusileisti į širdį. Šis kelias vadinamas „proto malda“ (noerà proseuché) – garsusis Jėzaus maldos būdas: „Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs.“ Pasak šventųjų tėvų, nuolatinis šios maldos kartojimas valo sielą, gydo protą ir veda žmogų į dieviškos šviesos patyrimą.

Knygoje daug rašoma apie dvasinį budrumą, minčių kontrolę ir širdies tylą. Autoriai – tokie kaip Evagrijus Pontietis, Jonas Klimakas, Maksimas Išpažinėjas, Grigalius Sinaitas, Simeonas Naujasis Teologas ir kiti – kalba apie vidinę kovą su aistromis, apie nuolankumą, tylą, pasninką ir tikros meilės Dievui pažinimą. Jie aiškina, kad žmogaus protas nuolat klajoja, blaškosi, todėl reikia išmokti jį sugrąžinti į save – į širdį, kur Dievas yra arčiausiai.

Struktūriškai Philokalia susideda iš daugelio trumpų traktatų, aforizmų ir dvasinių laiškų. Kiekvienas autorius pateikia savo patirtį ir mokymą apie vidinę maldą. Nors tekstai parašyti skirtingais laikais ir labai įvairiu stiliumi – nuo griežto asketinio iki poetiško mistinio – visus juos jungia viena mintis: žmogus sukurtas Dievui, ir tik Dievuje jis atranda tikrąją ramybę. Knygoje nėra siužeto ar aiškios chronologijos, tačiau tekstai išdėstyti tarsi laipteliai – nuo paprastesnių patarimų iki giliausių kontempliacijos apmąstymų.

Philokalia iš pradžių buvo skirta vienuoliams, bet ilgainiui tapo populiari ir tarp pasauliečių. XIX amžiuje ją į rusų kalbą išvertė šventasis Teofanas Atsiskyrėlis, ir nuo tada šie tekstai pasklido po visą Rytų Europą. Iš šio vertimo gimė garsieji „Piligrimo pasakojimai“, kuriuose nežinomas keliautojas mokosi Jėzaus maldos pagal Filokalijos mokymą. Ši knyga padarė didelę įtaką ne tik stačiatikių pasauliui, bet ir Vakarų mistikams, kurie atrado joje universalią tylos, sąmoningumo ir širdies susitelkimo dvasią.

Lietuvoje pavadinimas dažniausiai verčiamas „Filokalija“, nors originali graikiška forma „Philokalia“ taip pat vartojama. Šiandien kai kurie teologai vadina ją „stačiatikių dvasiniu lobynu“, o kiti – „sielos anatomijos vadovėliu“. Ir išties, skaitydamas Philokalia, žmogus pamažu suvokia, kad tai knyga ne apie taisykles ar dogmas, o apie kelią – tylų, bet intensyvų kelią į širdies ramybę, kurioje sutinkamas Dievas.

Šio rinkinio esmė – atkurti žmogaus vidinę šviesą, užtemdytą kasdienio triukšmo, geismų ir baimių. Philokalia moko, kad dvasinis grožis nėra kažkas tolima ar nepasiekiama – jis slypi kiekviename, kas ryžtasi pažvelgti į save be pagražinimų ir ten, širdies gilumoje, ieškoti Dievo. Tai kelias, kuriuo ėjo dykumų tėvai, vienuoliai, mistikai ir paprasti žmonės, trokštantys išmokti vieno – mylėti grožį, kuris nesensta.

Paprastai išskiriamos šios pagrindinės kryptys ir dalys:

1. Asketinės ir moralinės pradžios
   Tai tekstai, kurie moko dvasinės drausmės, pasninko, nuolankumo ir susilaikymo. Jie aiškina, kaip pažinti savo aistras, kaip nepasiduoti mintims, kurios tarsi „demonai“ įeina į protą.
   Čia yra Evagrijaus Pontiečio, Antano Didžiojo, Izidoriaus Piliečio, Diadacho Fotikiečio raštai. Jų pagrindinė tema – sielos apsivalymas nuo geidulių ir minčių.
2. Proto ir širdies malda
   Ši dalis yra viso rinkinio šerdis. Ji aiškina, kaip pasiekti vadinamąją „proto maldą“ – kai žmogus ne tik meldžiasi, bet jo mintis nuolat būna su Dievu.
   Simeonas Naujasis Teologas ir Hesichastų autoriai kalba apie tai, kaip protas turi nusileisti į širdį. Čia randame mokymą apie Jėzaus maldą, kvėpavimo ir dėmesio metodus, vidinę tylą bei sąmonės budrumą.
3. Dvasinės kovos ir minčių stebėjimo praktika
   Daug tekstų moko, kaip stebėti save ir neįsileisti žalingų minčių (vadinamų logismoi). Jonas Klimakas kalba apie dvasinius laiptus, kuriais žmogus kopia nuo aistrų į meilę. Maksimas Išpažinėjas aiškina, kaip kova su mintimis yra būtina prieš kontempliaciją – be to, šios kovos neįmanoma apeiti.
4. Kontempliacijos ir dieviškos šviesos patyrimas
   Aukštesnioji pakopa, kur žmogus, apvalęs širdį, ima patirti Dievo buvimą. Šią temą giliausiai plėtoja Grigalius Sinaitas ir Grigalius Palamas, XIV a. teologai, gynę mokymą apie „nesukurtą šviesą“, kurią patyrė Jėzaus mokiniai ant Taboro kalno. Tai nėra mistika sapnuose, o giliausia dvasinė realybė, kai žmogaus širdis tampa šviesos dalininke.
5. Meilė ir dieviškasis pažinimas
   Paskutiniai rinkiniai kalba apie meilę, kuri yra visų dorybių viršūnė. Maksimas Išpažinėjas rašo, kad be meilės joks žinojimas neturi vertės. Meilė čia reiškia visišką suderinimą su Dievo valia – ne jausmą, o būseną, kai žmogus nustoja skirstyti „aš“ ir „Dievas“.

Visi šie tekstai sudėti į penkis tomus pagal dvasinio augimo logiką: nuo išorinio elgesio iki vidinės būsenos. Pirmieji tomai skirti pradedantiesiems, o vėlesni – tik pažengusiems vienuoliams ar mistikams.

Įdomu tai, kad Philokalia neturi „finalo“ – paskutiniai autoriai, kaip Nikiforas Atsiskyrėlis ar Grigalius Sinaitas, rašo tarsi iš tylos centro. Jų kalba jau primena poeziją, nebe teologiją. Jie nebemoko, ką daryti – jie kalba iš būsenos, kur viskas įvykę.

Citatos

1
„Neįmanoma žmogui pasiekti gėrio per blogas priemones.“ – Šv. Nikodimas
Paaiškinimas: dorybė negali būti pasiekta per nuodėmę ar apgaulę.

2
„Nėra nieko geresnio, kaip suvokti savo silpnumą ir nežinojimą, ir nėra nieko blogesnio, kaip to nežinoti.“ – Petras Damaskietis
Paaiškinimas: nuolankumas ir savęs pažinimas yra dvasinio augimo pagrindas.

3
„Iš viso blogų minčių spektro nė viena nėra turtingesnė išteklių nei savimeilė.“ – Evagrijus Atsiskyrėlis
Paaiškinimas: savimeilė atveria kelią kitoms aistroms ir užteršia maldą.

4
„Viešpats gyvena nuolankiųjų sielose; bet gėdingos aistros užpildo išdidžiųjų širdis.“
Paaiškinimas: nuolankumas pritraukia Dievo buvimą, o puikybė uždaro kelią malonei.

5
„Kas klausosi Kristaus, prisipildo šviesos; o kas Jį seka, atgauna save.“ – Šv. Talasijus
Paaiškinimas: tikrasis atsinaujinimas ateina per Kristaus sekimą.

6
„Kiekvienai dorybei yra priešinga yda; todėl nedorieji ydas laiko dorybėmis.“ – Šv. Nikodimas
Paaiškinimas: blogis dažnai apsimeta gėriu, todėl reikia budrumo.

7
„Protas, kuris buvo apvalytas, visiškai susijungia su Dievu ir yra apšviestas dieviška šviesa.“
Paaiškinimas: tyrumas atveria kelią mistinei patirčiai.

8
„Nesiek turto, kad galėtum duoti vargšams.“ – Evagrijus
Paaiškinimas: tikrasis davimas kyla iš širdies, o ne iš turto kaupimo.

9
„Būk budrus maldoje ir venk pagiežos.“ – Evagrijus
Paaiškinimas: tyra malda įmanoma tik be pykčio ir nuoskaudų.

10
„Kas turi ausis klausyti, te klausosi.“ (Mt. 11:15, cituojama Philokalia)
Paaiškinimas: dvasinės tiesos reikalauja atviro ir pasiruošusio širdies klausymosi.

11
„Visi demonai moko sielą mylėti malonumą; tik nusiminimo demonas to nedaro, nes jis išdžiovina sielą.“ – Evagrijus Atsiskyrėlis
Paaiškinimas: nusiminimas yra ypatinga pagunda – jis ne vilioja malonumu, bet atima jį, palikdamas sielą tuščią ir be vilties.

12
„Tas, kuris valdo savo įnirtingąją jėgą, valdo ir demonus.“ – Evagrijus Atsiskyrėlis
Paaiškinimas: pyktis ir įniršis yra vartai demonams. Tik tas, kuris juos tramdo, gali būti tikras asketas.

13
„Iš visų blogų minčių nė viena nėra turtingesnė išteklių nei savimeilė; ji kaip išdavikas atidaro vartus visiems demonams.“ – Evagrijus Atsiskyrėlis
Paaiškinimas: savimeilė yra šakninis blogis, kuris įleidžia visas kitas aistras į sielą.

14
„Kai protas pasiekia nedidelį beaistriškumo laipsnį, jis iškart užsėda ant savimeilės arklio ir išjoja į miestus.“ – Evagrijus Atsiskyrėlis
Paaiškinimas: net menkas dvasinis pasiekimas gali būti sugadintas savimeilės, jei žmogus pradeda ieškoti pagyrų.

15
„Neskaistumo demonas siūlo vaizdinius ir daro atsiskyrėlį gėdingų veiksmų stebėtoju.“ – Evagrijus Atsiskyrėlis
Paaiškinimas: demonai veikia per vaizduotę, sukeldami fantazijas, kurios gali uždegti kūną ir protą.

16
„Viešpats davė žmogui įnirtingąją jėgą ir troškimą, kad jis ganytų savo mintis kaip avis.“ – Evagrijus Atsiskyrėlis
Paaiškinimas: žmogaus vidinės galios yra skirtos tam, kad jis saugotų savo mintis ir nukreiptų jas į gėrį.

17
„Mūsų dvasinė prigimtis, mirusi dėl nedorybės, vėl prikeliama Kristaus per kontempliaciją.“ – Evagrijus Atsiskyrėlis
Paaiškinimas: Kristus atgaivina sielą per dvasinį pažinimą ir kontempliaciją.

18
„Kai protas įgyja malonės būseną, maldos metu jis mato savo prigimtį kaip safyrą.“ – Evagrijus Atsiskyrėlis
Paaiškinimas: tyras protas maldoje patiria mistinę viziją – šviesą, kurią Raštas vadina Dievo buveine.

19
„Kai kurie demonai gundo žmogų kaip žmogų, kiti – kaip gyvūną.“ – Evagrijus Atsiskyrėlis
Paaiškinimas: vieni demonai sukelia puikybę ir savimeilę, kiti – kūniškus geismus ir pyktį, bendrus su gyvūnų prigimtimi.

20
„Kai priešas tave sužeidžia mintimi, išanalizuok ją ir atskirk jos dalis – tada ji bus sunaikinta.“ – Evagrijus Atsiskyrėlis
Paaiškinimas: dvasinė kova vyksta per proto analizę – atpažinus minties kilmę ir jos sudėtį, ji praranda galią.

21
„Nešvarios mintys negali būti greitai išvarytos, jei protas yra užgniaužtas aistromis.“ – Evagrijus Atsiskyrėlis
Paaiškinimas: tik tyras protas gali greitai atpažinti ir atmesti pagundas; aistros jį užtemdo.

22
„Tikrasis vestuvių drabužis yra sielos beaistriškumas, atsisakęs pasaulietinių troškimų.“ – Evagrijus Atsiskyrėlis
Paaiškinimas: beaistriškumas yra būtina sąlyga, kad žmogus būtų vertas Dievo karalystės.

23
„Trys pagrindinės demonų grupės kovoja pirmose linijose: rajumas, godumas ir savimeilė.“ – Evagrijus Atsiskyrėlis
Paaiškinimas: šios trys aistros yra pagrindiniai vartai į visas kitas nuodėmes.

24
„Jei trokšti tyros maldos, saugok savo įnirtingąją jėgą.“ – Evagrijus Atsiskyrėlis
Paaiškinimas: pyktis ir pagieža užteršia maldą, todėl būtina juos tramdyti.

25
„Jei nori savitvardos, kontroliuok savo pilvą, net duonos ir vandens neimk iki soties.“ – Evagrijus Atsiskyrėlis
Paaiškinimas: asketinis gyvenimas reikalauja saiko net pačiuose paprasčiausiuose dalykuose.

26
„Tegul Šventosios Dvasios mokymai visada būna su tavimi; dorybės tebūna rankos, beldžiančios į Rašto duris.“ – Evagrijus Atsiskyrėlis
Paaiškinimas: dorybės yra priemonės, leidžiančios suprasti Šventąjį Raštą ir priimti Dievo žodį.

27
„Tada širdies beaistriškumas kils tavyje, ir maldos metu matysi savo protą švytintį kaip žvaigždę.“ – Evagrijus Atsiskyrėlis
Paaiškinimas: tyra malda atneša vidinę šviesą ir dvasinį regėjimą.

28
„Kas meldžiasi su baime ir drebėjimu, tas stovi prieš Dievą kaip prieš Karalių Karalių.“ – Evagrijus Atsiskyrėlis
Paaiškinimas: malda turi būti kupina pagarbos ir nuolankumo, o ne paviršutiniška.

29
„Protas, laisvas nuo juslinių vaizdinių, gali priimti Dievo regėjimą.“ – Evagrijus Atsiskyrėlis
Paaiškinimas: tik tada, kai protas išsilaisvina iš vaizduotės ir aistrų, jis tampa tinkamas Dievo šviesai.

30
„Kas turi ausis klausyti, te klausosi.“ (Mt. 11:15, cituojama Philokalia)
Paaiškinimas: dvasinės tiesos reikalauja atviro širdies klausymosi ir pasiruošimo priimti Dievo žodį.

Ištrauka

Šv. Izaijas Atsiskyrėlis
Apie proto saugojimą
Dvidešimt septyni tekstai

1. Tarp aistrų yra proto pyktis, ir šis pyktis yra pagal prigimtį. Be pykčio žmogus negali pasiekti tyrumo: jis turi pykti ant visko, ką priešas pasėjo jame. Kai Jobas pajuto šį pyktį, jis keikė savo priešus, vadindamas juos „negarbingais žmonėmis be reputacijos, neturinčiais nieko gero, kurių nelaikyčiau vertais gyventi su šunimis, saugančiais mano kaimenes“ (plg. Job 30:1, 4, LXX). Tas, kuris nori įgyti pyktį, esantį pagal prigimtį, turi išrauti visą savivalę, kol savyje įtvirtins būseną, natūralią protui.

2. Jei pastebi, kad nekenči savo artimųjų, ir priešini šiai neapykantai, ir matai, kad ji silpnėja ir traukiasi, nesidžiauk savo širdyje; nes šis pasitraukimas yra piktųjų dvasių klasta. Jos rengia antrą puolimą, blogesnį už pirmąjį; jos paliko savo būrius už miesto ir įsakė jiems ten likti. Jei išeisi jų pulti, jos silpnai bėgs prieš tave. Bet jei tavo širdis tada išpuiksta, nes išvarei jas, ir paliksi miestą, kai kurios puls tave iš užnugario, o kitos stovės priešais; ir tavo vargšė siela bus įkalinta tarp jų be jokios išeities. Miestas yra malda. Pasipriešinimas yra atmetimas per Kristų Jėzų. Pamatas yra įnirtinga jėga.

3. Stovėkime tvirtai Dievo baimėje, griežtai praktikuodami dorybes ir neduodami sąžinei priežasties suklupti. Dievo baimėje laikykime savo dėmesį sutelktą į save, kol mūsų sąžinė pasieks laisvę. Tada įvyks sąjunga tarp jos ir mūsų, ir nuo to laiko ji bus mūsų sergėtoja, rodanti mums kiekvieną dalyką, kurį turime išrauti. Jei mes nepaklusime savo sąžinei, ji mus paliks, ir mes pateksime į priešų rankas, kurie niekada mūsų nepaleis. Tai mūsų Viešpats mokė, sakydamas: „Susitaikyk su savo priešininku greitai, kol esi su juo kelyje, kad jis neatiduotų tavęs teisėjui, o teisėjas – tarnui, ir kad nebūtum įmestas į kalėjimą“ (Mt. 5:25). Sąžinė vadinama „priešininku“, nes ji priešinasi mums, kai norime vykdyti kūno geismus; ir jei neklausome sąžinės, ji atiduoda mus į priešų rankas.

4. Jei Dievas mato, kad protas visiškai Jam pakluso ir deda viltį tik Jame, Jis jį sustiprina, sakydamas: „Nebijok, Jokūbai, mano sūnau, mano mažasis Izraeli“ (Iz. 41:14, LXX), ir: „Nebijok, nes aš tave išlaisvinau, pašaukiau tave savo vardu; tu esi mano. Jei pereisi per vandenį, aš būsiu su tavimi, ir upės tavęs neužtvindys. Jei eisi per ugnį, nebūsi sudegintas, ir liepsnos tavęs nesunaikins. Nes aš esu Viešpats, tavo Dievas, Izraelio Šventasis, kuris tave gelbsti“ (plg. Iz. 43:1–3, LXX).

5. Kai protas išgirsta šiuos padrąsinimo žodžius, jis drąsiai sako savo priešams: „Kas kovotų su manimi? Teatsistoja prieš mane. Ir kas mane kaltintų? Teateina prie manęs. Štai Viešpats yra mano pagalbininkas; kas mane nuskriaus? Štai jūs visi esate kaip sena kandžių suėsta drapanėlė“ (plg. Iz. 50:8–9, LXX).

6. Jei tavo širdis pajunta natūralią neapykantą nuodėmei, ji nugalėjo nuodėmės priežastis ir išsilaisvino iš jų. Atsimink pragaro kančias; bet žinok, kad tavo Pagalbininkas yra šalia. Nedaryk nieko, kas Jį nuliūdintų, bet su ašaromis sakyk Jam: „Būk gailestingas ir išlaisvink mane, Viešpatie, nes be Tavo pagalbos negaliu ištrūkti iš priešų rankų.“ Būk dėmesingas savo širdžiai, ir Jis saugos tave nuo viso blogio.

7. Vienuolis turėtų užverti visas savo sielos vartus, tai yra, jusles, kad nebūtų suviliotas. Kai protas mato, kad niekas jo nevaldo, jis ruošiasi nemirtingumui, surinkdamas savo jusles ir suformuodamas jas į vieną kūną.

8. Jei tavo protas išlaisvintas iš visos vilties regimuose dalykuose, tai ženklas, kad nuodėmė tavyje mirė.

9. Jei tavo protas išlaisvintas, plyšys tarp jo ir Dievo panaikinamas.

10. Jei tavo protas išlaisvintas iš visų priešų ir pasiekia sabato poilsį, jis gyvena kitame amžiuje, naujame amžiuje, kuriame kontempliuoja naujus ir nesuyrančius dalykus. Nes „kur bus lavonas, ten susirinks ereliai“ (Mt. 24:28).

11. Demonai gudriai kuriam laikui pasitraukia, tikėdamiesi, kad mes nustosime saugoti savo širdį, manydami, jog jau pasiekėme ramybę; tada jie staiga puola mūsų nelaimingą sielą ir pagrobia ją kaip žvirblį. Užvaldę ją, jie negailestingai tempia į visokias nuodėmes, blogesnes už tas, kurias jau esame padarę ir dėl kurių prašėme atleidimo. Todėl stovėkime su Dievo baime ir saugokime savo širdį, praktikuodami dorybes, kurios tramdo mūsų priešų nedorybę.

12. Mūsų Mokytojas Jėzus Kristus, iš gailesčio žmonijai ir žinodamas visišką demonų negailestingumą, griežtai įsako: „Būkite pasiruošę kiekvieną valandą, nes nežinote, kada ateis vagis; neleiskite jam ateiti ir rasti jus miegančius“ (plg. Mt. 24:42–43). Jis taip pat sako: „Saugokitės, kad jūsų širdys nebūtų apsunkintos ištvirkimu ir girtavimu bei šio gyvenimo rūpesčiais, ir kad ta valanda neužkluptų jūsų netikėtai“ (plg. Lk. 21:34). Todėl saugokite savo širdį ir budėkite savo juslėse; ir jei Dievo atminimas taikiai gyvena jumyse, jūs pagausite vagis, kai jie bandys jus apiplėšti. Kai žmogus turi tikslų žinojimą apie minčių prigimtį, jis atpažįsta tas, kurios ruošiasi įeiti ir jį sutepti, trikdydamos protą blaškymusi ir darydamos jį tingų. Tie, kurie atpažįsta šias blogas mintis, lieka nesudrumsti ir tęsia maldą į Dievą.

13. Jei žmogus nekenčia visos šio pasaulio veiklos, jis negali garbinti Dievo. Ką reiškia Dievo garbinimas? Tai reiškia, kad mūsų prote nėra nieko pašalinio, kai meldžiamės Jam: nei juslinio malonumo, kai Jį šloviname, nei piktumo, kai giedame Jam garbę, nei neapykantos, kai Jį aukštiname, nei pavydo, kuris trukdytų mums, kai su Juo kalbamės ir Jį prisimename. Nes visa tai yra pilna tamsos; tai siena, kalinanti mūsų vargšę sielą, ir jei siela juos savyje turi, ji negali tyrai garbinti Dievo. Jie trukdo jos pakilimui ir neleidžia jai susitikti su Dievu; jie kliudo jai viduje Jį šlovinti ir melstis Jam su širdies saldumu, ir taip priimti Jo apšvietimą. Todėl protas visada apgaubtas tamsa ir negali eiti šventumo keliu, nes nesistengia išrauti šių minčių per dvasinį pažinimą.

14. Kai protas išgelbsti sielos jusles iš kūno geismų ir pripildo jas beaistriškumo, aistros begėdiškai puola sielą, stengdamiesi jos jusles laikyti nuodėmėje; bet jei protas tada nuolat slapta šaukiasi Dievo, Jis, visa tai matydamas, atsiųs savo pagalbą ir vienu metu sunaikins visas aistras.

15. Maldauju tavęs nepalikti savo širdies nesaugomos, kol esi kūne. Kaip ūkininkas negali būti tikras dėl derliaus, augančio jo laukuose, nes nežino, kas su juo nutiks, kol jis nebus sukrautas į kluoną, taip žmogus neturi palikti savo širdies nesaugomos, kol jo šnervėse dar yra kvėpavimas. Iki paskutinio atodūsio jis negali žinoti, kokia aistra jį puls; todėl, kol jis kvėpuoja, jis neturi palikti savo širdies nesaugomos, bet kiekvieną akimirką turi melstis Dievui dėl Jo pagalbos ir gailestingumo.

16. Tas, kuris negauna pagalbos kare, neturėtų jaustis saugus taikoje.

17. Kai žmogus atsiskiria nuo blogio, jis įgyja tikslų supratimą apie visas nuodėmes, kurias padarė prieš Dievą; nes jis nemato savo nuodėmių, nebent atsiskiria nuo jų su pasibjaurėjimu. Tie, kurie pasiekė šį lygį, meldžiasi Dievui su ašaromis ir būna kupini gėdos, prisimindami savo blogą aistrų meilę. Todėl siekime dvasinio kelio visa savo jėga, ir Dievas savo didžiu gailestingumu mums padės. O jei mes nesaugome savo širdžių taip, kaip mūsų tėvai jas saugojo, bent jau paklusdami Dievui darykime viską, ką galime, kad mūsų kūnai liktų be nuodėmės, tikėdami, jog šiuo dvasinės stokos metu Jis suteiks mums gailestingumą drauge su savo šventaisiais.

18. Kai tik pradedi ieškoti Dievo su tikra atsidavimu ir visa širdimi, tu negali nė įsivaizduoti, kad jau atitinki Jo valią. Kol tavo sąžinė tave bara dėl ko nors, ką padarei prieš prigimtį, tu dar nesi laisvas: tas priekaištas reiškia, kad dar esi išbandyme ir dar nesi išteisintas. Bet jei, melsdamasis, pastebi, kad niekas tavęs nekaltina dėl blogio, tu esi laisvas ir pagal Dievo valią įėjai į Jo ramybę.

Jei matai, kad tavo viduje auga geras derlius, kurio daugiau neužgniaužia piktojo piktžolės; jei pastebi, kad demonai nenoriai pasitraukė, įsitikinę, jog nebėra prasmės toliau pulti tavo jusles; jei „debesis uždengia tavo palapinę“ (plg. Išėj. 40:34), ir „saulė tavęs nedegina dieną, nei mėnulis naktį“ (Ps. 121:6); jei randi save pasiruošusį pastatyti savo palapinę ir ją išlaikyti taip, kaip Dievas nori – jei visa tai įvyko, tu laimėjai per Dievo pagalbą, ir nuo šiol Jis pats uždengs tavo palapinę, nes ji yra Jo.

Kol kova tęsiasi, žmogus yra pilnas baimės ir drebėjimo, svarstydamas, ar šiandien laimės, ar bus nugalėtas, ar rytoj laimės, ar bus nugalėtas: kova ir įtampa spaudžia jo širdį. Bet kai jis pasiekia beaistriškumą, kova baigiasi; jis gauna pergalės prizą ir nebejaučia nerimo dėl tų trijų, kurie buvo susiskaldę, nes dabar per Dievą jie susitaikė tarpusavyje. Šie trys yra siela, kūnas ir dvasia. Kai jie tampa vienu per Šventosios Dvasios energiją, jie nebegali būti vėl atskirti. Todėl nemanyk, kad esi miręs nuodėmei, kol dar patiri smurtą, ar budėdamas, ar miegodamas, iš savo priešininkų rankų. Nes kol žmogus dar kovoja arenoje, jis negali būti tikras dėl pergalės.

19. Kai protas sustiprėja, jis pasiruošia siekti meilės, kuri užgesina visas kūno aistras ir neleidžia niekam, kas priešinga prigimčiai, užvaldyti širdies. Tada protas, kovodamas su tuo, kas priešinga prigimčiai, atskiria tai nuo to, kas yra pagal prigimtį.

20. Kasdien tikrink save Dievo akivaizdoje ir atrask, kuri aistra yra tavo širdyje. Išmesk ją, ir taip išvengsi Jo teismo.

21. Būk dėmesingas savo širdžiai ir stebėk savo priešus, nes jie yra klastingi savo nedorybėje. Savo širdyje būk įsitikinęs šiuo: neįmanoma žmogui pasiekti gėrio per blogas priemones. Todėl mūsų Gelbėtojas liepė mums budėti, sakydamas: „Siauri vartai ir ankštas kelias, vedantis į gyvenimą, ir nedaugelis jį randa“ (Mt. 7:14).

22. Būk dėmesingas sau, kad niekas pražūtinga negalėtų atskirti tavęs nuo Dievo meilės. Saugok savo širdį ir nebūk apsileidęs, sakydamas: „Kaip aš ją saugosiu, juk esu nusidėjėlis?“ Nes kai žmogus palieka savo nuodėmes ir grįžta pas Dievą, jo atgaila jį atgimdo ir visiškai atnaujina.

23. Šventasis Raštas visur kalba apie širdies saugojimą, tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente. Dovydas sako Psalmėse: „O žmonių sūnūs, kiek ilgai būsite sunkios širdies?“ (Ps. 4:2, LXX), ir vėl: „Jų širdis yra tuščia“ (Ps. 5:9, LXX); o apie tuos, kurie mąsto bergždžias mintis, jis sako: „Jis pasakė savo širdyje: nebūsiu sujudintas“ (Ps. 10:6), ir: „Jis pasakė savo širdyje: Dievas pamiršo“ (Ps. 10:11).

Vienuolis turėtų svarstyti kiekvieno Šventojo Rašto teksto paskirtį, kam jis skirtas ir kokiomis aplinkybėmis. Jis turėtų nuolat ištvermingai tęsti asketinę kovą ir saugotis priešo provokacijų. Kaip vairininkas, vedantis laivą per bangas, jis turėtų laikytis kurso, vedamas malonės. Savo dėmesį sutelkęs į vidų, jis turėtų bendrauti su Dievu tyloje, saugodamas savo mintis nuo išsiblaškymo ir protą nuo smalsumo.

24. Audrose ir vėjuose mums reikia vairininko, o šiame gyvenime mums reikia maldos; nes esame pažeidžiami savo minčių provokacijų, tiek gerų, tiek blogų. Jei mūsų mintis pilna atsidavimo ir Dievo meilės, ji viešpatauja aistroms. Kaip hesichastai, turime atskirti dorybę nuo ydos su išmintimi ir budrumu; turime žinoti, kurias dorybes praktikuoti brolių ir vyresniųjų akivaizdoje, o kurias – vienumoje. Turime žinoti, kuri dorybė yra pirmoji, kuri antroji ar trečioji; kurios aistros puola sielą, o kurios kūną, ir taip pat kurios dorybės priklauso sielai, o kurios kūnui. Turime žinoti, kurią dorybę puikybė naudoja, kad pultų protą, ir kuri dorybė veda į tuščią šlovę, pyktį ar rajumą. Nes turime apvalyti savo mintis nuo „visos savimeilės, kuri iškelia save prieš Dievo pažinimą“ (2 Kor. 10:5).

25. Pirmoji dorybė yra atsiskyrimas, tai yra mirtis santykyje su kiekvienu žmogumi ar daiktu. Tai sukelia troškimą Dievo, o šis savo ruožtu gimdo pyktį, esantį pagal prigimtį, kuris užsiliepsnoja prieš visas priešo klastas. Tada mumyse įsitvirtins Dievo baimė, ir per šią baimę pasireikš meilė.

26. Maldos metu turime išmesti iš širdies kiekvienos blogos minties provokaciją, ją atmesdami su atsidavimu, kad neatrodytume kalbantys Dievui lūpomis, bet širdyje svarstantys nedoras mintis. Dievas nepriims iš hesichasto maldos, kuri yra drumsta ir aplaidži, nes visur Raštas liepia saugoti sielos suvokimo organus. Jei vienuolis paklūsta Dievo įstatymui, tada jo protas valdys pagal šį įstatymą viską, kas jam pavaldžiu. Jis tinkamai nukreips visas sielos paskatas, ypač jos įnirtingą jėgą ir troškimą, nes jos jam pavaldžios. Mes praktikavome dorybę ir darėme, kas teisinga, nukreipdami savo troškimą į Dievą ir Jo valią, o savo įnirtingą jėgą, arba pyktį, – prieš velnią ir nuodėmę. Ko dar mums trūksta? Vidinės meditacijos.

27. Jei kokia gėdinga mintis pasėjama tavo širdyje, kai sėdi savo celėje, būk budrus. Pasipriešink blogiui, kad jis neužvaldytų tavęs. Dėk visas pastangas prisiminti Dievą, nes Jis žiūri į tave, ir viskas, ką mąstai savo širdyje, Jam aiškiai matoma. Sakyk savo sielai: „Jei bijai, kad tokie nusidėjėliai kaip tu pamatys tavo nuodėmes, juo labiau turėtum bijoti Dievo, kuris viską pastebi.“ Dėl šio perspėjimo Dievo baimė bus apreikšta tavo sieloje, ir jei tu laikysiesi Jo, nebūsi sukrėstas aistrų; nes parašyta: „Tie, kurie pasitiki Viešpačiu, bus kaip Siono kalnas; tas, kuris gyvena Jeruzalėje, niekada nebus sukrėstas“ (Ps. 125:1, LXX). Ką bedarytum, prisimink, kad Dievas mato visas tavo mintis, ir tada niekada nenusidėsi. Jam tebūna garbė per visus amžius. Amen.

Evagrijus Atsiskyrėlis
Įžanginė pastaba

Evagrijus Atsiskyrėlis, dar vadinamas Evagrijumi Pontiku, gimė 345 arba 346 m., tikriausiai Ibore, Ponto srityje, nors kai kurie mano, kad jis buvo kilęs iš Iberijos (Gruzijos). Jis buvo Kapadokijos Tėvų mokinys: šv. Bazilijus Didysis įšventino jį skaitytoju, o šv. Grigalius Teologas (Nazianzietis) – diakonu. 381 m. jis lydėjo Grigalių į Konstantinopolio Susirinkimą (antrąjį Visuotinį Susirinkimą). Evagrijus niekada nebuvo įšventintas kunigu. Po trumpo buvimo Jeruzalėje, 383 m. jis išvyko į Egiptą, kur praleido paskutinius šešiolika savo gyvenimo metų. Po dvejų metų Nitrioje, kur tapo vienuoliu, jis persikėlė į atokesnę Kelių dykumą ir ten mirė 399 m. Egipte jo dvasiniu tėvu buvo šv. Makarijus Aleksandrietis, o tikėtina, kad jis pažinojo ir šv. Makarijų Egiptietį, Sketio kunigą ir dvasinį vadovą. Per juos Evagrijus susitiko su pirmąja Dykumos Tėvų karta ir jų gryniausia dvasine tradicija.

Evagrijaus raštuose matyti dvi kryptys – „spekuliatyvioji“ ir „praktinė“. Spekuliatyvioje dalyje jis stipriai rėmėsi Origeno (apie 185–254) mokymu, ypač sielų priešegzistencijos ir visų dalykų galutinio atstatymo Kristuje teorijomis. Šios teorijos buvo pasmerktos penktajame Visuotiniame Susirinkime (553). Praktinėje dalyje jis rėmėsi Egipto Dykumos Tėvų patirtimi, daugiausia koptų, tarp kurių praleido paskutinius savo gyvenimo metus. Evagrijus turėjo išskirtinę psichologinės įžvalgos ir ryškaus aprašymo dovaną, gebėjo tiksliai analizuoti ir apibrėžti įvairius dvasinio kelio etapus. Šioje srityje jo mokymas ne tik nebuvo pasmerktas, bet ir turėjo lemiamą įtaką vėlesniems autoriams. Jo mokinys šv. Jonas Kasianas, atsisakęs abejotinų Origeno teorijų, perdavė praktinę Evagrijaus mokymo dalį lotyniškajai Vakarų tradicijai. Graikų Rytuose Evagrijaus sukurta techninė terminija tapo standartine: ją randame šv. Diadocho Fotikiečio, šv. Jono Kopėtininko ir šv. Maksimo Išpažinėtojo raštuose, taip pat sirų tradicijoje – šv. Izaoko Niniviečio Mistiniuose traktatuose. Į Philokalia šv. Nikodimas įtraukė tik praktinius Evagrijaus raštus, kuriuose beveik nėra spekuliatyvių idėjų.

Kai kurie Evagrijaus raštai išliko kitų autorių vardu. Taip yra su veikalu Apie maldą, kuris graikiškoje Philokalia priskiriamas Neilui; tačiau naujausi tyrimai neabejotinai parodė, kad tai Evagrijaus kūrinys.

Mokymas apie asketizmą ir tylą atsiskyrėlio gyvenime

Jeremijo knygoje sakoma: „Ir tu neimsi žmonos šioje vietoje, nes taip kalba Viešpats apie sūnus ir dukteris, gimusius šioje vietoje: … jie mirs skaudžiomis mirtimis“ (Jer. 16:1–4). Tai rodo, kad, kaip sako Apaštalas, „vedęs rūpinasi pasaulio dalykais, kaip patikti žmonai“, ir jis viduje pasidalijęs; o „ištekėjusi rūpinasi pasaulio dalykais, kaip patikti vyrui“ (1 Kor. 7:32–34). Aišku, kad Jeremijo pasakymas „jie mirs skaudžiomis mirtimis“ reiškia ne tik sūnus ir dukteris, gimusius iš santuokos, bet ir tuos, kurie gimsta širdyje – pasaulietines mintis ir troškimus: ir jie mirs nuo silpnos ir liguistos šio pasaulio dvasios, ir neturės vietos dangiškajame gyvenime. O, kaip sako Apaštalas, „nevedęs rūpinasi Viešpaties dalykais, kaip patikti Viešpačiui“ (1 Kor. 7:32); ir jis duoda amžinojo gyvenimo vaisius, kurie visada išlieka gaivūs.

Toks yra atsiskyrėlis. Todėl jis turėtų susilaikyti nuo moterų ir negimdyti sūnaus ar dukters toje vietoje, apie kurią kalba Jeremijas. Jis turi būti Kristaus karys, atsiskyręs nuo materialių dalykų, laisvas nuo rūpesčių ir nesusijęs su jokiu amatu ar prekyba; nes, kaip sako Apaštalas: „Kad patiktų vadui, kuris jį pasirinko, karys, eidamas į karą, nesusipina su šio pasaulio reikalais“ (2 Tim. 2:4). Tegul vienuolis laikosi šio kelio, ypač kadangi jis atsisakė šio pasaulio materialumo, kad laimėtų tylos palaiminimus. Nes tylos praktika yra kupina džiaugsmo ir grožio; jos jungas yra lengvas ir našta lengva.

Ar trokšti, tad, priimti šį vienumos gyvenimą ir ieškoti tylos palaiminimų? Jei taip, palik pasaulio rūpesčius ir kunigaikštystes bei galybes, slypinčias už jų; išsilaisvink iš prisirišimo prie materialių dalykų, iš aistrų ir troškimų viešpatavimo, kad, būdamas svetimas visam tam, pasiektum tikrąją tylą. Nes tik pakilęs virš šių dalykų žmogus gali pasiekti tylos gyvenimą.

Laikykis kuklios ir paprastos mitybos, nesiekdamas įvairių viliojančių patiekalų. Jei ateitų mintis gauti prabangių valgių tam, kad parodytum svetingumą, atmesk ją, neleisk apgauti savęs: nes joje priešas tyko, laukdamas, kad atitrauktų tave nuo tylos. Atsimink, kaip Viešpats priekaištavo Martai (sielai, pernelyg užsiėmusiai tokiais dalykais), sakydamas: „Tu rūpiniesi ir nerimauji dėl daugelio dalykų: vieno tik reikia“ (Lk. 10:41–42) – išgirsti dievišką žodį; po to reikia būti patenkintam bet kuo, kas pasitaiko. Jis tai parodo pridurdamas: „Marija pasirinko geriausią dalį, ir ji nebus iš jos atimta“ (Lk. 10:42). Tu taip pat turi pavyzdį, kaip Sareptos našlė parodė svetingumą Pranašui (plg. 1 Kar. 17:9–16). Jei turi tik duonos, druskos ar vandens, vis tiek gali atlikti svetingumo pareigą. Net jei neturi ir to, bet priimi svetimą ir pasakai ką nors naudingo, tu nepraleidi svetingumo; nes „argi žodis nėra geresnis už dovaną?“ (Sir. 18:17). Tokį požiūrį turėtum turėti į svetingumą. Būk atsargus ir netrokšk turto, kad galėtum duoti vargšams. Nes tai dar viena piktojo klasta, kuris dažnai sukelia savimeilę ir pripildo protą nerimu bei neramumu. Pagalvok apie našlę, kurią Evangelijoje mini mūsų Viešpats: su dviem skatikais ji pranoko turtingųjų dosnias dovanas. Nes Jis sako: „Jie metė į iždą iš savo pertekliaus; bet ji… įmetė visą savo pragyvenimą“ (Mk. 12:44).

Kalbant apie drabužius, būk patenkintas tuo, kas pakanka kūno poreikiams. „Užmesk savo naštą ant Viešpaties“ (Ps. 55:22), ir Jis pasirūpins tavimi, nes „Jam rūpi jūs“ (1 Pt. 5:7). Jei tau reikia maisto ar drabužių, nesigėdyk priimti to, ką kiti siūlo. Gėdytis priimti yra tam tikra puikybė. Bet jei turi daugiau, nei tau reikia, duok tiems, kuriems trūksta. Tokiu būdu Dievas nori, kad Jo vaikai tvarkytų savo reikalus. Todėl, rašydamas korintiečiams, Apaštalas sakė apie tuos, kurie buvo stokojantys: „Jūsų gausa turi patenkinti jų stoką, kad jų gausa taip pat patenkintų jūsų stoką; tada bus lygybė, kaip parašyta: ‘Tas, kuris daug surinko, neturėjo pertekliaus; ir tas, kuris mažai surinko, nestokojo’“ (2 Kor. 8:14–15; Išėj. 16:18). Todėl jei turi viską, ko reikia šiuo metu, nesirūpink dėl ateities, ar tai būtų viena diena, ar savaitė, ar mėnesiai. Nes kai ateis rytojus, jis suteiks, ko tau reikia, jei pirmiausia ieškosi dangaus karalystės ir Dievo teisumo; nes Viešpats sako: „Ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, ir visa tai bus jums pridėta“ (plg. Mt. 6:33).

Neturėk tarno, nes jei turėsi, nebeturėsi rūpintis vien tik savimi; tokiu atveju priešas gali tave suklupdyti per tarną ir sudrumsti tavo protą rūpesčiais dėl prabangių valgių. Jei kiltų mintis turėti tarną, kad kūnas patirtų šiek tiek lengvumo, prisimink, kas yra svarbiau – dvasinė ramybė, nes dvasinė ramybė tikrai svarbesnė už kūno lengvumą. Net jei manytum, kad tarną priimti būtų jo paties labui, nepriimk. Nes tai ne mūsų darbas; tai kitų darbas, šventųjų Tėvų, gyvenančių bendruomenėse, o ne atsiskyrėlių. Galvok tik apie tai, kas geriausia tau pačiam, ir saugok tylos kelią.

Nesusidaryk įpročio bendrauti su žmonėmis, kurie yra materialiai nusiteikę ir įsitraukę į pasaulietinius reikalus. Gyvenk vienas arba su broliais, kurie yra atsiskyrę nuo materialių dalykų ir vienos minties su tavimi. Nes jei bendrausi su materialiai nusiteikusiais žmonėmis, įsitraukusiais į pasaulietinius reikalus, būsi paveiktas jų gyvenimo būdo ir patirsi socialinį spaudimą, tuščius pokalbius ir visokią kitą blogybę: pyktį, liūdesį, aistrą materialiems dalykams, baimę dėl skandalų. Nesileisk į rūpestį dėl savo tėvų ar meilę giminaičiams; priešingai, venk dažnai su jais susitikti, kad neatimtų iš tavęs tylos, kurią turi savo celėje, ir neįtrauktų į savo reikalus. „Tegul mirusieji laidoja savo mirusiuosius,“ sako Viešpats; „bet tu ateik, sek paskui mane“ (plg. Mt. 8:22).

Jei pastebi, kad stipriai prisiriši prie savo celės, palik ją, neprisirišk, būk negailestingas. Daryk viską, kas įmanoma, kad pasiektum tylą ir laisvę nuo išsiblaškymo, ir stenkis gyventi pagal Dievo valią, kovodamas su nematomais priešais. Jei negali pasiekti tylos ten, kur dabar gyveni, apsvarstyk gyvenimą tremtyje ir pasiryžk išvykti. Būk kaip sumanus verslininkas: tegul tyla būna tavo kriterijus viskam vertinti, ir visada rinkis tai, kas prie jos prisideda.

Iš tiesų raginu tave priimti tremtį. Ji išlaisvina tave iš visų savo vietovės pančių ir leidžia netrikdomai džiaugtis tylos palaiminimais. Nebūk mieste, bet atkakliai lik dykumoje. „Štai, tada aš nuklysiu toli ir pasiliksiu dykumoje“ (Ps. 55:7). Jei įmanoma, visai neaplankyk miesto. Nes ten nerasi nieko naudingo, nieko, kas būtų tau naudingas ar pelningas tavo gyvenimo būdui. Kaip sako Psalmė: „Mačiau smurtą ir vaidus mieste“ (Ps. 55:9). Todėl ieškok vietų, kurios yra laisvos nuo išsiblaškymo ir vienišos. Nebijok garsų, kuriuos gali išgirsti. Net jei pamatytum kokią demonišką fantaziją, nebūk išgąsdintas ir nebėk iš treniruočių vietos, taip tinkamos tavo pažangai. Ištverk be baimės, ir pamatysi didžius Dievo darbus, Jo pagalbą, Jo rūpestį ir visus kitus išgelbėjimo patvirtinimus. Nes, kaip sako Psalmė: „Laukiau Jo, kuris išlaisvina mane iš dvasios sielvarto ir audros“ (Ps. 55:8, LXX).

Neleisk neramiam troškimui įveikti tavo ryžto; nes „troškimo neramumas iškreipia paprastą protą“ (Išm. 4:12). Iš to kyla daug pagundų. Kad nenuklystum, lik įsišaknijęs savo celėje. Jei turi draugų, venk nuolatinių susitikimų su jais. Nes jei susitiksi tik retkarčiais, būsi jiems naudingesnis. O jei pastebėsi, kad susitikimai atneša žalos, visai nesusitik su jais. Draugai, kuriuos turi, turėtų tau būti naudingi ir prisidėti prie tavo gyvenimo būdo. Venk bendrauti su klastingais ar agresyviais žmonėmis, ir negyvenk su tokiais, bet venk jų blogų tikslų; nes jie negyvena arti Dievo ir nebūna su Juo. Tegul tavo draugai būna taikos žmonės, dvasiniai broliai, šventi tėvai. Apie tokius Viešpats kalba, sakydamas: „Mano motina ir broliai ir tėvai yra tie, kurie daro mano Tėvo, kuris yra danguje, valią“ (plg. Mt. 12:49–50). Neleisk savo laiko su žmonėmis, įsitraukusiais į pasaulietinius reikalus, ir nesidalink jų stalu, kad jie neįtrauktų tavęs į savo iliuzijas ir neatitrauktų nuo tylos mokslo. Nes būtent tai jie nori padaryti. Neklausyk jų žodžių ir nepriimk jų širdies minčių, nes jos tikrai kenksmingos. Tegul tavo širdies darbas ir troškimas būna dėl žemės ištikimųjų, kad taptum kaip jie gedėjime. Nes „mano akys bus nukreiptos į žemės ištikimuosius, kad jie gyventų su manimi“ (Ps. 101:6). Jei kas nors, gyvenantis pagal Dievo meilę, ateina pas tave ir kviečia valgyti, eik, jei nori, bet greitai grįžk į savo celę. Jei įmanoma, niekada nemiegok už savo celės ribų, kad tylos dovana visada būtų su tavimi. Tada būsi netrukdomas savo pasirinktu keliu.

Nesivaikyk prašmatnių valgių ir apgaulingų malonumų. Nes „ta, kuri pasiduoda malonumui, dar gyva būdama yra mirusi“, kaip sako Apaštalas (1 Tim. 5:6). Nepildyk savo pilvo svetimu maistu, kad neatsirastų troškimas jo, ir šis troškimas nepriverstų tavęs norėti valgyti prie jų stalo. Nes pasakyta: „Nebūk apgautas pilvo prisotinimo“ (Pat. 24:15, LXX). Jei nuolat esi kviečiamas išeiti iš savo celės, atsisakyk kvietimų. Nes nuolatinis nebuvimas celėje yra žalingas. Jis atima iš tavęs tylos malonę, aptemdo protą, nusilpnina troškimą Dievo. Jei vyno ąsotis ilgai stovi vienoje vietoje, vynas jame tampa skaidrus, nusistovėjęs ir kvapus. Bet jei jis nuolat judinamas, vynas tampa drumstas ir blankus, persmelktas nuosėdų. Taip ir tu turėtum likti toje pačioje vietoje, ir pamatysi, kokią didelę naudą tai tau duoda. Nebendrauk su per daug žmonių, kad tavo protas nebūtų išblaškytas ir nesudrumstų tylos kelio.

Pasirūpink sau tokiu rankų darbu, kurį būtų galima atlikti, jei įmanoma, tiek dieną, tiek naktį, kad nebūtum našta niekam, ir iš tiesų galėtum duoti kitiems, kaip pataria apaštalas Paulius (plg. 1 Tes. 2:9; Ef. 4:28). Tokiu būdu tu nugalėsi apsileidimo demoną ir išvaikysi visus priešų siūlomus troškimus; nes apsileidimo demonas naudojasi tinginyste. „Kiekvienas tinginys yra pilnas troškimų“ (Pat. 13:4, LXX).

Perkant ar parduodant sunku išvengti nuodėmės. Todėl abiem atvejais būk tikras, kad šiek tiek pralaimėsi sandoryje. Nesiderėk dėl kainos iš godumo, kad neįsitrauktum į sielai žalingus veiksmus – ginčus, melą, nuomonių kaitaliojimą ir panašiai – taip pakenkdamas mūsų gyvenimo būdo reputacijai. Supratęs tai, būk atsargus pirkdamas ir parduodamas. Jei įmanoma, geriausia tokį reikalą patikėti žmogui, kuriuo pasitiki, kad, būdamas išlaisvintas nuo rūpesčio, galėtum su džiaugsmu ir viltimi siekti savo pašaukimo.

Be viso to, ką jau pasakiau, turėtum dabar apsvarstyti kitas pamokas, kurias moko tylos kelias, ir daryti, ką tau sakau. Sėdėk savo celėje ir sutelk protą; prisimink mirties dieną, įsivaizduok savo kūno mirimą, apmąstyk šią nelaimę, patirk skausmą, atmesk šio pasaulio tuštybę, jo kompromisus ir manijas, kad galėtum tęsti tylos kelią ir nenusilpti. Prisimink ir tai, kas jau dabar vyksta pragare. Pagalvok apie kančią, kartų tylėjimą, baisų dejavimą, didžią baimę ir agoniją, siaubą dėl to, kas dar ateis, nesibaigiantį skausmą, begalinį verkimą. Prisimink ir prisikėlimo dieną, ir kaip stovėsi prieš Dievą. Įsivaizduok tą baisų ir nuostabų teismo sostą. Įsivaizduok viską, kas laukia nusidėjėlių: jų gėdą prieš Dievą Tėvą ir Jo Pateptąjį, prieš angelus, arkangelus, kunigaikštystes ir visą žmoniją; pagalvok apie visas bausmes: amžinąją ugnį, kirminą, kuris nemiršta, tamsos bedugnę, dantų griežimą, siaubus ir kančias. Tada įsivaizduok visus palaiminimus, laukiančius teisiųjų: artimą bendravimą su Dievu Tėvu ir Jo Pateptuoju, su angelais, arkangelais, kunigaikštystėmis ir visais šventaisiais, karalystę ir jos dovanas, džiaugsmą ir linksmybę.

Įsivaizduok abu šiuos būvius: raudok ir verk dėl nuosprendžio nusidėjėliams; gedėk, bijodamas, kad ir tu pats nebūtum tarp jų. Bet džiaukis ir linksminkis dėl palaiminimų, laukiančių teisiųjų, ir siek jų patirti bei būti išgelbėtas nuo pragaro kančių. Žiūrėk, kad niekada nepamirštum šių dalykų, ar celėje, ar už jos ribų. Tai padės tau išvengti minčių, kurios suteptų ir pakenktų.

Pasninkauk Viešpaties akivaizdoje pagal savo jėgas, nes tai išvalys tave nuo nedorybių ir nuodėmių; tai išaukština sielą, pašventina protą, išvaiko demonus ir paruošia tave Dievo artumui. Jei jau kartą pavalgęs, stenkitės nevalgyti antrą kartą tą pačią dieną, kad netaptum išlaidus ir nesudrumstum proto. Tokiu būdu turėsi priemonių padėti kitiems ir numarinti kūno aistras. Bet jei yra brolių susitikimas ir turi valgyti antrą ar trečią kartą, nebūk niūrus ir paniuręs. Priešingai, daryk su džiaugsmu, ką turi daryti, ir kai pavalgysi antrą ar trečią kartą, dėkok Dievui, kad įvykdei meilės įstatymą ir kad Jis pats tavimi pasirūpina. Taip pat yra atvejų, kai dėl kūno ligos turi valgyti antrą ar trečią kartą ar dar dažniau. Nes liūdėti dėl to nereikia; kai sergi, turėtum laikinai palengvinti savo asketinius darbus, kad atgautum jėgas ir vėl galėtum juos tęsti.

Kalbant apie susilaikymą nuo maisto, dieviškasis Logos neuždraudė nieko valgyti, bet pasakė: „Štai, kaip daviau jums žalią žolę, daviau jums visus dalykus; valgykite, neklausinėdami; ne tai, kas įeina į burną, suteptą daro žmogų“ (plg. Pr. 9:3; 1 Kor. 10:25; Mt. 15:11). Todėl susilaikymas nuo maisto turėtų būti mūsų pačių pasirinkimas ir asketinis darbas.

Su džiaugsmu pakelk budėjimus, miegą ant žemės ir visus kitus sunkumus, žvelgdamas į šlovę, kuri bus apreikšta tau ir visiems šventiesiems; „nes dabartinio laiko kančios“, sako Apaštalas, „nėra vertos lyginti su šlove, kuri bus apreikšta mumyse“ (Rom. 8:18).

Jei nusimeni, melskis, kaip sako Apaštalas (plg. Jok. 5:13). Melskis su baime, drebėjimu, pastanga, vidiniu budrumu ir atidumu. Ypač būtina melstis tokiu būdu, nes priešai yra labai pikti. Nes būtent tada, kai jie mato mus besimeldžiančius, jie ateina ir stovi šalia, pasiruošę pulti, siūlydami mūsų protui tai, apie ką neturėtume galvoti maldos metu; tokiu būdu jie stengiasi paimti mūsų protą į nelaisvę ir padaryti mūsų maldą bei prašymą bergždžius ir beverčius. Nes malda iš tiesų yra bergždžia ir bevertė, jei ji neatliekama su baime ir drebėjimu, su vidiniu budrumu ir atidumu. Kai kas nors kreipiasi į žemišką karalių, jis maldauja jo su baime, drebėjimu ir dėmesiu; juo labiau turėtume taip stovėti ir melstis prieš Dievą Tėvą, visų Valdovą, ir prieš Kristų, Karalių Karalių. Nes Jam tarnauja visa dvasinė kariuomenė ir angelų choras su baime ir šlovina Jį su drebėjimu; ir jie gieda Jam nenutrūkstamą šlovinimą drauge su Tėvu, kuris neturi pradžios, ir su visų šventu ir amžinu Dvasia, dabar ir visados per visus amžius. Amen.

1. Iš demonų, kurie priešinasi mums asketinio gyvenimo praktikoje, yra trys grupės, kovojančios pirmose linijose: tie, kurie patikėti rajumo geismams, tie, kurie siūlo godumo mintis, ir tie, kurie kursto mus siekti žmonių pripažinimo. Visi kiti demonai seka paskui ir savo ruožtu puola tuos, kurie jau sužeisti pirmųjų trijų grupių. Nes žmogus nepatenka į neskaistumo demono valdžią, nebent pirmiau būtų kritęs dėl rajumo; nei jo pyktis nebūtų sužadintas, nebent jis kovotų dėl maisto ar materialių daiktų ar žmonių pripažinimo. Ir žmogus neišvengs nusiminimo demono, nebent jis nebejaustų kančios, kai netenka šių dalykų. Nei jis neišvengs puikybės, pirmojo velnio palikuonio, nebent būtų išvijęs godumą, viso blogio šaknį, nes skurdas daro žmogų nuolankų, pasak Saliamono (plg. Pat. 10:4, LXX). Trumpai tariant, niekas negali patekti į jokio demono valdžią, nebent būtų sužeistas pirmųjų linijų. Todėl velnias pasiūlė šias tris mintis Gelbėtojui: pirmiausia ragino Jį paversti akmenis duona; tada pažadėjo Jam visą pasaulį, jei Kristus parpuolęs jį pagarbintų; ir trečią kartą pasakė, kad jei mūsų Viešpats jo paklausytų, Jis būtų išaukštintas ir nenukentėtų nukritęs nuo šventyklos viršūnės. Bet mūsų Viešpats, parodęs save aukštesnį už šias pagundas, įsakė velniui „eiti už Jo“. Taip Jis moko mus, kad neįmanoma išvyti velnio, nebent paniekinamai atmestume šias tris mintis (plg. Mt. 4:1–10).

2. Visos demonų įkvėptos mintys sukuria mumyse juslinių objektų vaizdinius; ir tokiu būdu protas, turėdamas tokius vaizdinius, nešioja šių objektų formas savyje. Taigi, atpažindamas jam pateiktą objektą, protas žino, kuris demonas artinasi. Pavyzdžiui, jei mano mintyse pasirodo žmogaus, kuris man pakenkė ar įžeidė, veidas, aš atpažįstu artėjantį pagiežos demoną. Jei yra materialių dalykų ar pripažinimo siūlymas, vėlgi bus aišku, kuris demonas mane trikdo. Taip pat ir su kitomis mintimis – iš objekto, pasirodančio prote, galime suprasti, kuris demonas yra šalia, siūlydamas mums tą objektą. Nesakau, kad visos tokios mintys kyla iš demonų; nes kai protas sužadinamas žmogaus, jo prigimtis yra iškelti praeities įvykių vaizdinius. Bet visos mintys, kurios sukelia pyktį ar geismą priešingai prigimčiai, yra sukeltos demonų. Nes per demonišką sujudimą protas mintyse daro svetimavimą ir įsiunta. Todėl jis negali priimti Dievo regėjimo, kuris mus sutvarko; nes dieviška šviesa pasirodo protui tik maldos metu, kai protas yra laisvas nuo juslinių objektų vaizdinių.

3. Žmogus negali išvyti aistringų minčių, nebent saugotų savo troškimą ir įnirtingąją jėgą. Jis sunaikina troškimą per pasninką, budėjimus ir miegą ant žemės, o įnirtingąją jėgą tramdo kantrybe, pakanta, atleidimu ir gailestingumo darbais. Nes su šiomis dviem aistromis susijusios beveik visos demoniškos mintys, vedančios protą į pražūtį. Neįmanoma nugalėti šių aistrų, jei nepakilsime virš prisirišimo prie maisto ir nuosavybės, prie savimeilės ir net prie paties kūno, nes būtent per kūną demonai dažnai bando mus pulti. Todėl būtina sekti jūroje pavojuje esančių žmonių pavyzdžiu, kurie dėl vėjų smarkumo ir grėsmingų bangų išmeta daiktus už borto. Bet čia turime būti labai atsargūs, kad neišmestume daiktų vien tam, kad būtume matomi žmonių. Nes tuomet gausime trokštamą atlygį, bet patirsime kitą, dar blogesnį sudužimą, nublokšti priešingo vėjo – savimeilės demono. Todėl mūsų Viešpats, mokydamas protą, mūsų vairininką, sako Evangelijoje: „Žiūrėkite, kad neduotumėte išmaldos žmonių akivaizdoje, kad būtumėte jų matomi; nes jei nežiūrėsite, negausite atlygio iš savo Tėvo, kuris yra danguje.“ Ir vėl Jis sako: „Kai meldžiatės, nebūkite kaip veidmainiai: nes jie mėgsta melstis stovėdami sinagogose ir gatvių kampuose, kad būtų matomi žmonių. Iš tiesų sakau jums, jie gauna trokštamą atlygį… Be to, kai pasninkaujate, nedėkite liūdno veido, kaip veidmainiai; nes jie subjauroja savo veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums, jie gauna trokštamą atlygį“ (plg. Mt. 6:1–18). Pastebėk, kaip Sielų Gydytojas čia pataiso mūsų įnirtingąją jėgą gailestingumo darbais, apvalo protą malda, o pasninku išdžiovina troškimą. Per šias dorybes formuojamas naujasis Adomas, vėl sukurtas pagal savo Kūrėjo atvaizdą – Adomas, kuriame, dėka beaistriškumo, „nėra nei vyro, nei moters“, ir, dėka tikėjimo vienumo, „nėra nei graiko, nei žydo, apipjaustymo ar neapipjaustymo, barbaro, skito, vergo ar laisvojo; bet Kristus yra viskas ir visame“ (Gal. 3:28; Kol. 3:10–11).

4. Dabar ištirsime, kaip sapnuose pasirodančiose fantazijose demonai įspaudžia formas ir pavidalus mūsų protui. Paprastai protas gauna šias formas ir pavidalus arba per akis, kai mato, arba per ausis, kai girdi, arba per kitą juslę, arba per atmintį, kuri sužadina ir įspaudžia protui tai, ką patyrė per kūną. Man atrodo, kad miegant, kai kūno juslių veikla sustabdyta, demonai tai daro sužadindami atmintį. Bet kaip demonai sužadina atmintį? Ar per aistras? Akivaizdu, kad taip, nes esantieji tyrumo ir beaistriškumo būsenoje nebejaučia demoniškų fantazijų sapnuose. Yra ir ne demoniška atminties veikla: ją sukelia mes patys arba angelų galybės, ir per ją galime susitikti su šventaisiais ir džiaugtis jų draugija. Reikia pastebėti, kad miegant atmintis sužadina, be kūno dalyvavimo, tuos pačius vaizdinius, kuriuos siela gavo per kūną. Tai aišku iš to, kad dažnai patiriame tokius vaizdinius miegant, kai kūnas ilsisi. Kaip galima galvoti apie vandenį tiek trokštant, tiek netrokštant, taip galima galvoti apie auksą su godumu ir be godumo. Tas pats galioja ir kitiems dalykams. Taigi, jei galime taip atskirti vieną fantazijos rūšį nuo kitos, galime atpažinti demonų gudrumą. Reikia žinoti ir tai, kad demonai naudoja išorinius dalykus fantazijoms sukelti, pavyzdžiui, jūros bangų garsą.

5. Kai mūsų įnirtingoji jėga sužadinama priešingai prigimčiai, ji labai padeda demonų tikslui ir tampa sąjungininke visiems jų blogiems kėslams. Todėl jie dieną ir naktį nuolat stengiasi ją sužadinti. O kai pamato ją pririštą švelnumu, tuoj pat bando ją išlaisvinti kokiu nors tariamai teisingu pretekstu; taip, kai ji smarkiai sužadinama, jie gali ją panaudoti savo gėdingiems tikslams. Todėl ji neturi būti sužadinama nei dėl teisingų, nei dėl neteisingų priežasčių; ir neturime duoti pavojingo kardo tiems, kurie pernelyg lengvai pasiduoda pykčiui, nes dažnai nutinka, kad žmonės pernelyg įsiaudrina dėl visiškai menkų priežasčių. Pasakyk man, kodėl taip greitai puoli į kovą, jei iš tiesų esi virš maisto, nuosavybės ir šlovės rūpesčių? Kam laikyti sargybinį šunį, jei visko atsisakei? Jei laikai, ir jis loja bei puola kitus žmones, akivaizdu, kad dar yra kažkokių nuosavybės dalykų, kuriuos jis saugo. Bet kadangi žinau, jog pyktis sugriauna tyros maldos galimybę, tai, kad tu jo nekontroliuoji, rodo, kaip toli esi nuo tokios maldos. Stebiuosi, kad pamiršai šventuosius: Dovydą, kuris sušunka: „Nustok pykti ir atmesk savo įniršį“ (Ps. 37:8, LXX); ir Ekleziastą, kuris ragina: „Pašalink pyktį iš savo širdies ir išmesk blogį iš savo kūno“ (Ekl. 11:10, LXX); o Apaštalas įsako, kad visada ir visur žmonės „keltų šventas rankas be pykčio ir be ginčų“ (1 Tim. 2:8). Argi ne tą patį sužinome iš senos ir paslaptingos tradicijos maldos metu išvaryti šunis iš namų? Tai rodo, kad maldoje neturi būti pykčio. „Jų vynas yra gyvačių pyktis“ (Įst. 32:33, LXX); todėl nazarėjai susilaikydavo nuo vyno.

Nereikia kartoti, kad neturėtume rūpintis drabužiais ar maistu. Pats Gelbėtojas tai draudžia Evangelijoje: „Nesirūpinkite, ką valgysite ar gersite, ar kuo vilkėsite“ (plg. Mt. 6:25). Tokia baimė yra pagonių ir netikinčiųjų ženklas, kurie atmeta Viešpaties apvaizdą ir neigia Kūrėją. Tokia nuostata visiškai netinkama krikščionims, kurie tiki, kad net du žvirbliai, parduodami už skatiką, yra šventųjų angelų globojami (plg. Mt. 10:29). Demonai, sužadinę nešvarias mintis, toliau siūlo tokias baimes, kad „Jėzus pasitrauktų“, dėl daugybės rūpesčių mūsų prote (plg. Jn. 5:13). Dieviškasis žodis negali duoti vaisiaus, kai jį užgniaužia mūsų rūpesčiai.

6. Kartais mintys yra nutraukiamos, o kartais jos pačios nutraukia. Blogos mintys nutraukia geras mintis, o savo ruožtu yra nutraukiamos gerų minčių. Todėl Šventoji Dvasia pažymi, kuriai minčiai teikiame pirmenybę, ir pagal tai mus pasmerkia arba pateisina. Turiu omenyje štai ką: man kyla mintis parodyti svetingumą Viešpaties labui; bet kai puolėjas užpuola, ši mintis nutraukiama, ir vietoj jos jis siūlo svetingumą dėl pasirodymo. Vėlgi, man kyla mintis parodyti svetingumą tam, kad atrodytų, jog esu svetingas kitų akyse. Bet ši mintis savo ruožtu nutraukiama, kai ateina geresnė mintis, vedanti mane praktikuoti šią dorybę Viešpaties labui, o ne tam, kad gaučiau žmonių pripažinimą.

7. Po daugelio stebėjimų išmokome atpažinti skirtumą tarp angelinių minčių, žmogiškų minčių ir minčių, kurios kyla iš demonų. Angelinė mintis rūpinasi tikrąja daiktų prigimtimi ir ieško jų dvasinės esmės. Pavyzdžiui, kodėl auksas buvo sukurtas ir paskleistas kaip smėlis žemės gelmėse, kad būtų randamas tik su dideliu triūsu ir pastangomis? Ir kaip, kai jis randamas, yra plaunamas vandenyje, atiduodamas ugniai, o paskui – amatininkų rankoms, kurie iš jo padaro palapinės žvakidę, smilkytuvus ir indus (plg. Išėj. 25:22–39), iš kurių, mūsų Gelbėtojo malone, Babilono karalius daugiau nebegeria (plg. Dan. 5:2–3)? Tokie žmonės kaip Kleopas turi širdį, degančią šiais slėpiniais (plg. Lk. 24:32). Demoniška mintis, priešingai, nei žino, nei gali žinoti tokių dalykų. Ji tik begėdiškai siūlo įsigyti fizinį auksą, laukdama turto ir šlovės, kurie iš to ateis. Galiausiai, žmogiška mintis nei siekia įsigyti aukso, nei rūpinasi sužinoti, ką jis simbolizuoja, bet tiesiog pateikia protui aukso vaizdinį, be aistros ar godumo. Tas pats principas galioja ir kitiems dalykams.

8. Yra demonas, vadinamas klaidintoju, kuris ypač auštant aplanko brolius ir vedžioja protą iš miesto į miestą, iš kaimo į kaimą, iš namo į namą, apsimesdamas, kad per tokius apsilankymus nekyla jokių aistrų; bet tada protas pradeda susitikti ir kalbėtis su senais pažįstamais ilgiau, ir taip leidžia savo būsenai būti sugadintai tų, su kuriais susitinka. Po truputį jis nutolsta nuo Dievo pažinimo ir šventumo, ir pamiršta savo pašaukimą. Todėl atsiskyrėlis turi stebėti šį demoną, pažymėdamas, iš kur jis ateina ir kur baigia; nes šis demonas nedaro tokio ilgo rato be tikslo ir atsitiktinai, bet todėl, kad nori sugadinti atsiskyrėlio būseną, kad jo protas, per daug sujaudintas šio klajojimo ir apsvaigęs nuo daugybės susitikimų, tuoj pat taptų neskaistumo, pykčio ar nusiminimo demonų grobiu – demonų, kurie labiausiai iš visų sunaikina jo prigimtinį spindesį.

Bet jei iš tiesų norime suprasti šio demono gudrumą, neturėtume skubėti su juo kalbėtis ar pasakoti kitiems, kas vyksta, kaip jis verčia mus mintyse daryti šiuos apsilankymus ir kaip palaipsniui veda protą į mirtį – nes tuomet jis pabėgs nuo mūsų, nes negali pakęsti būti matomas darant tai; ir taip mes nesuprasime nieko iš to, ką norime sužinoti. Bet vietoj to turėtume leisti jam dar vieną dieną ar net dvi atlikti savo vaidmenį, kad galėtume detaliai sužinoti apie jo apgaulingumą; tada, mintyse jį sudraudę, išvarome jį. Bet kadangi pagundos metu protas būna aptemdytas ir nemato tiksliai, kas vyksta, daryk taip po to, kai demonas pasitraukia. Atsisėsk ir vienumoje prisimink, kas įvyko: kur pradėjai ir kur nuėjai, kurioje vietoje buvai pagautas neskaistumo, nusiminimo ar pykčio dvasios ir kaip viskas vyko. Kruopščiai išnagrinėk šiuos dalykus ir įsimink, kad būtum pasiruošęs atskleisti demoną, kai jis vėl artės prie tavęs. Stenkis tapti sąmoningas dėl silpnos vietos savyje, kurią jis tau paslėpė, ir tu jo daugiau neseksi. Jei nori jį įsiutinti, atskleisk jį iš karto, kai jis vėl pasirodys, ir pasakyk jam, kur pirmiausia nuėjai, kur paskui, ir taip toliau. Nes jis labai supyksta ir negali pakęsti gėdos. Įrodymas, kad tu jam veiksmingai pasakei, yra tas, kad jo siūlomos mintys pasitraukia. Nes jis negali likti veikti, kai yra atvirai demaskuotas.

Šio demono pralaimėjimą lydi stiprus mieguistumas ir sustingimas, kartu su dideliu vokų šalčiu, nesuskaičiuojamais žiovuliais ir pečių sunkumu. Bet jei intensyviai melsiesi, visa tai išsklaidys Šventoji Dvasia.

9. Neapykanta demonams labai prisideda prie mūsų išganymo ir padeda augti šventume. Tačiau mes patys neturime galios šią neapykantą išauginti į stiprų augalą, nes malonumą mėgstančios dvasios ją riboja ir vėl skatina sielą pasiduoti senoms įprastoms meilėms. Bet šį pasidavimą – arba veikiau šią gangreną, kurią sunku išgydyti – Sielų Gydytojas gydo palikdamas mus. Jis leidžia mums patirti baisias kančias dieną ir naktį, ir tada siela vėl grįžta prie savo pradinės neapykantos, ir išmoksta, kaip Dovydas, sakyti Viešpačiui: „Nekenčiu jų tobula neapykanta: laikau juos savo priešais“ (Ps. 139:22). Nes žmogus nekenčia savo priešų tobula neapykanta, kai nenusideda nei veiksmu, nei mintimi – tai visiško beaistriškumo ženklas.

10. Ką pasakyti apie demoną, kuris daro sielą nejautrią? Bijau apie jį rašyti: kai jis artinasi, siela pasitraukia iš savo tinkamos būsenos ir nusivelka pagarbumą bei Dievo baimę, nebežiūri į nuodėmę kaip į nuodėmę, ar į nedorybę kaip į nedorybę; ji žvelgia į teismą ir amžiną pragaro bausmę kaip į tuščius žodžius; ji juokiasi iš ugnies, kuri drebulį sukelia žemei; ir, tariamai išpažindama Dievą, neturi supratimo apie Jo įsakymus. Tu gali daužyti savo krūtinę, kai tokia siela artėja prie nuodėmės, bet ji nekreipia dėmesio. Tu skaitai Raštą, bet ji visiškai abejinga ir nenori klausytis. Tu parodai jos gėdą ir pažeminimą žmonių akyse, bet ji nekreipia dėmesio, kaip kiaulė, užsimerkusi ir pralaužianti tvorą. Šis demonas patenka į sielą per ilgai trunkančias savimeilės mintis; ir nebent „tos dienos būtų sutrumpintos, niekas neišsigelbėtų“ (Mt. 24:22).

Tai vienas iš tų demonų, kurie retai artinasi prie brolių, gyvenančių bendruomenėje. Priežastis aiški: kai žmonės aplinkui patiria nelaimę, serga, kenčia kalėjime ar staiga miršta, šis demonas yra išvaromas; nes sielai tereikia patirti bent šiek tiek gailesčio ar užuojautos, ir demono sukeltas nejautrumas išnyksta. Mes, atsiskyrėliai, neturime šių dalykų, nes gyvename dykumoje ir ligos tarp mūsų yra retos. Būtent tam, kad išvarytų šį demoną, Viešpats Evangelijoje liepė lankyti sergančius ir kalėjime esančius. Nes „buvau ligonis, ir jūs mane aplankėte“ (Mt. 25:36).

Bet žinok: jei atsiskyrėlis susiduria su šiuo demonu, bet nepriima neskaistumo minčių ir neišeina iš celės dėl apsileidimo, tai reiškia, kad jis gavo kantrybę ir savitvardą iš dangaus, ir yra palaimintas beaistriškumu. Tie, kurie tariasi praktikuojantys dievotumą, bet renkasi bendrauti su pasaulio žmonėmis, turėtų saugotis šio demono. Gėdijuosi sakyti ar rašyti daugiau apie jį.

11. Visi demonai moko sielą mylėti malonumą; tik nusiminimo demonas to nedaro, nes jis sugadina minčių eigą, į kurias įeina, nutraukdamas kiekvieną sielos malonumą ir ją išdžiovindamas per nusiminimą, nes „nusiminusiojo kaulai išdžiūsta“ (Pat. 17:22, LXX). Jei šis demonas puola tik saikingai, jis daro atsiskyrėlį ryžtingesnį; nes skatina jo nesiekti nieko pasaulietiško ir vengti visų malonumų. Bet kai demonas pasilieka ilgiau, jis skatina sielą pasiduoti arba priverčia ją pabėgti. Net Jobas buvo kankinamas šio demono, ir dėl to jis sakė: „O kad galėčiau uždėti ranką ant savęs, arba bent paprašyti kito tai padaryti už mane“ (Job 30:24, LXX).

Šio demono simbolis yra angis. Kai naudojamas saikingai žmogaus labui, jos nuodai yra priešnuodis prieš kitų nuodingų gyvių nuodus, bet kai vartojami per daug, jie nužudo tą, kuris juos vartoja. Būtent šiam demonui Paulius atidavė žmogų Korinte, kuris buvo kritęs į nuodėmę. Todėl jis greitai vėl parašė korintiečiams, sakydamas: „Patvirtinkite savo meilę jam… kad jis nebūtų prarytas per didelį nusiminimą“ (2 Kor. 2:7–8). Jis žinojo, kad ši dvasia, kankindama žmones, gali atnešti tikrą atgailą. Dėl šios priežasties šv. Jonas Krikštytojas pavadino „angių palikuonimis“ tuos, kurie buvo šios dvasios paskatinti ieškoti prieglobsčio Dieve, sakydamas: „Kas jus įspėjo bėgti nuo ateinančio rūstybės? Duokite vaisių, kurie liudytų jūsų atgailą; ir negalvokite, kad galite sakyti sau: Mes turime Abraomą kaip tėvą“ (Mt. 3:7–9). Bet jei žmogus seka Abraomą ir palieka savo šalį bei giminę (plg. Pr. 12:1), jis tampa stipresnis už šį demoną.

12. Tas, kuris valdo savo įnirtingąją jėgą, valdo ir demonus. Bet kas yra jos vergas, tas yra svetimas vienuoliniam gyvenimui ir mūsų Gelbėtojo keliams, nes, kaip Dovydas sakė apie Viešpatį: „Jis mokys švelniuosius savo kelių“ (Ps. 25:9). Atsiskyrėlio protą demonui sunku pagauti, nes jis slepiasi švelnumo žemėje. Vos yra kita dorybė, kurios demonai taip bijotų, kaip švelnumo. Mozė turėjo šią dorybę, nes buvo vadinamas „labai švelnus, virš visų žmonių“ (Sk. 12:3). Ir Dovydas parodė, kad ji daro žmones vertus būti Dievo prisimenamus, kai jis sakė: „Viešpatie, prisimink Dovydą ir visą jo švelnumą“ (Ps. 132:1, LXX). Ir pats Gelbėtojas liepė mums sekti Jį Jo švelnumu, sakydamas: „Mokykitės iš manęs; nes aš esu švelnus ir nuolankus širdimi: ir rasite ramybę savo sieloms“ (Mt. 11:29). Jei žmogus susilaiko nuo maisto ir gėrimo, bet pasiduoda pykčiui dėl blogų minčių, jis yra kaip laivas, plaukiantis atviroje jūroje su demonu kaip vairininku. Todėl turime šį sargybinį šunį griežtai kontroliuoti, mokydami jį naikinti tik vilkus, o ne ėsti avis, ir rodyti didžiausią švelnumą visiems žmonėms.

13. Iš viso blogų minčių spektro nė viena nėra turtingesnė išteklių nei savimeilė; nes ji randama beveik visur, ir kaip klastingas išdavikas mieste atidaro vartus visiems demonams. Todėl ji labai nužemina atsiskyrėlio protą, pripildydama jį daugybės žodžių ir samprotavimų, ir suteptų maldas, kuriomis jis stengiasi išgydyti visas savo sielos žaizdas. Visi kiti demonai, kai yra nugalėti, susivienija, kad sustiprintų šią blogą mintį; ir per savimeilės vartus jie visi patenka į sielą, taip padarydami žmogaus paskutinę būseną blogesnę už pirmąją (plg. Mt. 12:45). Savimeilė savo ruožtu gimdo puikybę, kuri iš dangaus į žemę išmetė aukščiausią angelą, Dievo atvaizdo antspaudą ir viso grožio vainiką. Todėl greitai nusigręžk nuo puikybės ir neužsibūk su ja, kad neatiduotum savo gyvenimo kitiems ir savo turto negailestingiems (plg. Pat. 5:9). Demoną išvaro intensyvi malda ir nieko nedarymas ar nesakymas, kas prisidėtų prie savo svarbos jausmo.

14. Kai atsiskyrėlio protas pasiekia nedidelį beaistriškumo laipsnį, jis užsėda ant savimeilės arklio ir iš karto išjoja į miestus, pasisotindamas gausiais pagyrimais, skirtais jo reputacijai. Bet Dievo apvaizda dabar jį pasitinka neskaistumo dvasia ir uždaro į ištvirkimo tvartą. Tai tam, kad išmokytų jį gulėti lovoje, kol visiškai pasveiks, ir nesielgti kaip neklusnūs ligoniai, kurie, dar visiškai neišgydyti nuo savo ligos, pradeda vaikščioti ir maudytis, ir taip vėl suserga. Tad sėdėkime ramiai ir laikykime savo dėmesį sutelktą į vidų, kad augtume šventume ir stipriau priešintumės ydoms. Taip pažadinti dvasiniam pažinimui, įgysime kontempliatyvų įžvalgumą į daugelį dalykų; ir pakilę dar aukščiau, gausime aiškesnę mūsų Gelbėtojo šviesos viziją.

15. Negaliu rašyti apie visas demono nedorybes; ir gėdijuosi kalbėti apie jas išsamiai, bijodamas pakenkti paprastesniems skaitytojams. Bet leisk man papasakoti apie neskaistumo demono klastą. Kai žmogus įgyja beaistriškumą geidžiamojoje savo sielos dalyje ir gėdingos mintys jame atvėsta, šis demonas iš karto siūlo vyrų ir moterų vaizdinius, žaidžiančius vieni su kitais, ir daro atsiskyrėlį gėdingų veiksmų ir gestų stebėtoju. Bet ši pagunda nebūtinai yra nuolatinė; nes intensyvi malda, labai kukli mityba, kartu su budėjimais ir dvasinės kontempliacijos ugdymu ją išvaiko kaip lengvą debesį. Kartais šis klastingas demonas net paliečia kūną, uždegdamas jį nekontroliuojamu geiduliu; ir jis sugalvoja begalę kitų gudrybių, kurių nereikia aprašyti.

Mūsų įnirtingoji jėga taip pat yra gera gynyba prieš šį demoną. Kai ji nukreipta prieš tokio pobūdžio blogas mintis, ši jėga pripildo demoną baimės ir sunaikina jo kėslus. Ir tai yra šio teiginio prasmė: „Pyktį turėkite, bet nenusidėkite“ (Ps. 4:4). Toks pyktis yra naudinga sielos medicina pagundos metu.

Pykčio demonas naudoja taktiką, panašią į neskaistumo demono. Nes jis siūlo mūsų tėvų, draugų ar giminaičių vaizdinius, nemokamai įžeidžiamus; ir tokiu būdu jis sužadina mūsų įnirtingąją jėgą, priversdamas mus pasakyti ar padaryti ką nors nedora tiems, kurie pasirodo mūsų mintyse. Turime saugotis šių fantazijų ir greitai jas išmesti iš proto, nes jei su jomis užsibūsime, jos mums maldos metu taps liepsnojančia degtuku. Žmonės, linkę į pyktį, ypač linkę į šias pagundas; ir jei jie pasiduoda, tuomet jie yra toli nuo tyros maldos ir nuo mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimo.

16. Kaip avis geram ganytojui, Viešpats davė žmogui šio pasaulio sampratas; nes parašyta: „Jis davė supratimą kiekvieno žmogaus širdžiai“ (plg. Hbr. 10:16). Kad padėtų žmogui, Jis davė jam įnirtingąją jėgą ir troškimą, kad pirmąja jis galėtų išvyti vilkiškas sampratas, o antrąja – meiliai ganyti avis, nors dažnai patiria lietų ir vėją. Be to, Dievas davė žmogui Įstatymą, kad jis galėtų ganyti avis; Jis davė jam žaliąsias ganyklas ir gaivų vandenį (plg. Ps. 23:2), psalterį ir arfą, lazdą ir rykštę. Taip jis renka šieną nuo kalnų ir maitinasi bei apsirengia iš savo kaimenės; nes parašyta: „Ar kas gano kaimenę ir negeria jos pieno?“ (1 Kor. 9:7). Todėl atsiskyrėlis turi saugoti šią kaimenę dieną ir naktį, žiūrėdamas, kad nė vienas ėriukas nebūtų pagautas laukinių žvėrių ar nepatektų į vagių rankas. Jei taip nutiktų kokiame slėnyje, jis turi tuoj pat išplėšti gyvulį iš liūto ar meškos nasrų (plg. 1 Sam. 17:35).

Ką reiškia, kad ėriukai yra pagauti laukinių žvėrių? Tai reiškia, kad kai galvojame apie savo brolį, maitinamės neapykanta; kai galvojame apie moterį, esame sužadinti gėdingo geismo; kai galvojame apie auksą ir sidabrą, esame pripildyti godumo; ir taip pat, kai galvojame apie Dievo dovanas, mūsų protas persisotina savimeile. Tas pats nutinka ir kitoms sampratoms, jei jos yra užgrobtos aistrų. Turime saugoti šią kaimenę ne tik dieną, bet ir naktį; nes turėdami gėdingų ir blogų fantazijų galime prarasti kai kurias mums patikėtas avis. Ir tai yra Jokūbo žodžių prasmė: „Neatnešiau tau avies, kurią būtų pagavę laukiniai žvėrys; pats atitaisiau dienos vagystes ir nakties vagystes. Dieną mane kaitino karštis, o naktį šaltis, ir miegas pasitraukė iš mano akių“ (Pr. 31:39–40, LXX).

Jei tam tikras apsileidimas mus užklumpa dėl mūsų pastangų, turėtume šiek tiek pakilti ant dvasinio pažinimo uolos ir groti arfa, stygas plėšdami tokio pažinimo įgūdžiais. Ganykime savo avis po Sinajaus kalnu, kad mūsų tėvų Dievas kalbėtų mums iš krūmo (plg. Išėj. 3) ir parodytų ženklų bei stebuklų vidinę esmę.

17. Mūsų dvasinė prigimtis, kuri buvo mirusi dėl nedorybės, vėl prikeliama Kristaus per visų kūrinijos amžių kontempliaciją. Ir per dvasinį pažinimą, kurį Jis suteikia apie save, Tėvas prikelia sielą, mirusią Kristaus mirtimi. Ir tai yra Pauliaus teiginio prasmė: „Jei esame mirę su Kristumi, tikime, kad ir gyvensime su Juo“ (plg. 2 Tim. 2:11).

18. Kai protas nusimeta savo nuopuolio būseną ir įgyja malonės būseną, tada maldos metu jis matys savo prigimtį kaip safyrą arba kaip dangaus spalvą. Rašte tai vadinama Dievo sritimi, kurią matė seniūnai ant Sinajaus kalno (plg. Išėj. 24:10).

19. Iš nešvarių demonų kai kurie gundo žmogų tiek, kiek jis yra žmogus, o kiti trikdo jį tiek, kiek jis yra neracionalus gyvūnas. Pirmieji, kai artinasi, siūlo mums savimeilės, puikybės, pavydo ar kritiškumo sampratas – sampratas, kurių neracionalūs gyvūnai nepatiria; o antrieji, kai artinasi, sužadina įnirtingąją jėgą ir troškimą priešingai prigimčiai. Nes šios aistros yra bendros mums ir gyvūnams, ir slypi po mūsų racionaliąja ir dvasine prigimtimi. Todėl Šventoji Dvasia sako apie mintis, kurios kyla žmonėms tiek, kiek jie yra žmonės: „Aš pasakiau: jūs esate dievai, ir visi esate Aukščiausiojo vaikai. Bet jūs mirsite kaip žmonės ir krisite kaip vienas iš kunigaikščių“ (Ps. 82:6–7). O ką Jis sako apie mintis, kurios kyla žmonėse neracionaliai? „Nebūkite kaip arklys ir mulas, kurie neturi supratimo: jų burną reikia valdyti kamanomis ir žąslais, kad jie jūsų neužpultų“ (Ps. 32:9). Dabar, jei „siela, kuri nusideda, mirs“ (Ez. 18:4), aišku, kad tiek, kiek mirštame kaip žmonės, esame palaidoti žmonių, bet tiek, kiek esame nužudyti ar krentame kaip neracionalūs gyvūnai, esame sudraskyti grifų ir varnų, kurių jaunikliai „šaukiasi Viešpaties“ (Ps. 147:9) ir „voliojasi kraujyje“ (Job 39:30, LXX). „Kas turi ausis klausyti, te klausosi“ (Mt. 11:15).

20. Kai vienas iš priešų prieina prie tavęs ir sužeidžia, o tu nori jo kalaviją atsukti į jo paties širdį (plg. Ps. 37:15), daryk taip: išanalizuok savyje nuodėmingą mintį, kuri tave sužeidė – kas ji yra, iš ko susideda ir kas joje ypač žeidžia protą. Tarkime, tau pasiūloma mintis, kupina godumo. Atskirsk sudedamąsias dalis: protą, kuris priėmė mintį; aukso sampratą; patį auksą; ir godumo aistrą. Tada klausk: kurioje iš jų slypi nuodėmė? Ar tai protas? Bet kaip protas galėtų būti Dievo atvaizdas? Ar tai aukso samprata? Bet kas protingas taip pasakytų? Ar pats auksas yra nuodėmė? Tokiu atveju, kodėl jis buvo sukurtas? Vadinasi, nuodėmės priežastis yra ketvirtasis elementas, kuris nėra nei objektyvi tikrovė, nei tikrosios realybės samprata, bet tam tikras žalingas malonumas, kuris, kartą laisvai pasirinktas, priverčia protą netinkamai naudoti tai, ką Dievas sukūrė. Būtent šį malonumą Dievo įstatymas įsako nukirsti. Kai taip tyrinėsi mintį ir išskaidysi ją į sudedamąsias dalis, ji bus sunaikinta; ir demonas pabėgs, kai tavo protas bus pakeltas į aukštesnį lygį per šį dvasinį pažinimą.

Bet prieš naudodamas jo paties kalaviją prieš jį, gali pirmiau panaudoti svaidomąją akmenų svaidyklę. Tada paimk akmenį iš savo ganytojo maišo ir sviestk (plg. 1 Sam. 17), užduodamas šiuos klausimus: kaip yra, kad angelai ir demonai veikia mūsų pasaulį, o mes negalime veikti jų pasaulių – juk negalime priartinti angelų prie Dievo ir negalime padaryti demonų dar nešvaresnių? Ir kaip Liuciferis, ryto žvaigždė, buvo išmestas į žemę (plg. Iz. 14:12), „užvirindamas gelmę kaip varinį katilą“ (Job 41:31, LXX), trikdydamas visus savo nedorybe ir siekdamas viešpatauti visiems? Įžvalga apie šiuos dalykus smarkiai sužeidžia demoną ir išvaiko visą jo kariuomenę. Bet tai įmanoma tik tiems, kurie yra kiek apvalyti ir įgiję tam tikrą sukurtų dalykų vidinių esmių regėjimą; o nešvarieji neturi įžvalgos į šias esmes, ir net jei kiti juos išmokė, kaip apgauti priešą, jie vis tiek nesėkmingi dėl didelių dulkių debesų ir aistrų sukelto sąmyšio mūšio metu. Nes priešo kariuomenė turi būti nuraminta, kad Golijotas vienas galėtų susidurti su mūsų Dovydu. Kovodami su visomis nešvariomis mintimis, tad naudokime šiuos du metodus: minties, kuri mus puola, analizę ir klausimų apie vidines esmes uždavimą.

21. Kai nešvarios mintys greitai išvaromos, turėtume stengtis sužinoti, kodėl taip įvyko. Ar priešas nesugebėjo mūsų įveikti, nes nebuvo galimybės minčiai įsitvirtinti? Kaip duonos idėja išlieka alkaname žmoguje dėl jo alkio, o vandens idėja – ištroškusiame dėl jo troškulio, taip materialių dalykų idėjos ir gėdingos mintys, kurios kyla iš persisotinimo maistu ir gėrimu, išlieka mumyse dėl aistrų. Tas pats galioja ir savimeilės mintims bei kitoms idėjoms. Neįmanoma, kad protas, užgniaužtas tokių idėjų, pasirodytų prieš Dievą ir gautų teisumo vainiką. Būtent dėl tokių minčių prislėgtas vargšas protas, kaip Evangelijos žmogus, atsisako kvietimo į Dievo pažinimo vakarienę (plg. Lk. 14:18); ir žmogus, kuris buvo surištas rankomis ir kojomis ir išmestas į išorinę tamsą (plg. Mt. 22:13), vilkėjo drabužį, išaustą iš šių minčių, ir todėl buvo Viešpaties, kuris jį pakvietė, pripažintas nevertu vestuvių puotos. Nes tikrasis vestuvių drabužis yra dieviškosios sielos beaistriškumas, kuris atsisakė pasaulietinių troškimų.

Tekstuose Apie maldą paaiškinama, kodėl buvimas prie juslinių objektų idėjų sunaikina tikrąjį Dievo pažinimą.

23. Kaip sakėme pradžioje, yra trys pagrindinės demonų grupės, kurios priešinasi mums asketinio gyvenimo praktikoje, ir po jų seka visa priešo kariuomenė. Šios trys grupės kovoja pirmose linijose ir nešvariomis mintimis vilioja mūsų sielas į nedorybę. Tai demonai, paskirti rajumo geismams, tie, kurie siūlo godumo mintis, ir tie, kurie kursto mus siekti žmonių pripažinimo. Jei trokšti tyros maldos, saugok savo įnirtingąją jėgą; o jei nori savitvardos, kontroliuok savo pilvą ir nepildyk jo net duona ar vandeniu. Būk budrus maldoje ir venk pagiežos. Tegul Šventosios Dvasios mokymai visada būna su tavimi; ir naudok dorybes kaip rankas, beldžiančias į Šventojo Rašto duris. Tada širdies beaistriškumas kils tavyje, ir maldos metu matysi savo protą švytintį kaip žvaigždę.

<…>