Diogenas Laertijas – vienas svarbiausių šaltinių apie senovės Graikijos filosofiją, nors pats nebuvo nei originalus filosofas, nei sisteminis mąstytojas. Jis veikiau primena antikos „biografą-archyvarą“ ar „kronikininką“, kruopščiai surinkusį viską, ką tik įmanoma apie graikų išminčius: jų gyvenimo detales, požiūrius, anekdotus, posakius, testamentus ir net paskutines valandas. Jo vardas graikiškai – Διογένης Λαέρτιος (Diogenēs Laërtios), lotyniškai – Diogenes Laertius. Šiandien jis laikomas neįkainojamu tiltu tarp prarastos antikos ir mūsų dienų, išsaugojusiu šimtus vardų bei idėjų, kurios kitu atveju būtų dingusios amžiams.
Tikslių Diogeno Laertijo gyvenimo datų nėra – tai vienas iš tų antikos autorių, apie kuriuos žinome tiek pat, kiek apie jų pačių herojus. Dauguma mokslininkų jį datuoja III a. po Kr., galbūt apie 200–250 m., remdamiesi stiliumi, citatomis ir kontekstu. Jis greičiausiai buvo kilęs iš Laertės – mažo miesto Likijoje (dabartinėje Turkijos pietvakarinėje dalyje), nors kai kurie tyrinėtojai (pvz., Herbert S. Long savo komentaruose) spėja, kad epitetas „Laertijas“ galėjo būti ne geografinis, o gentinis ar literatūrinis, primenantis Homero epą: Odisėjas vadinamas „Laertio sūnumi“ (gr. Λαερτιάδης). Tai galėtų rodyti, kad Diogenas mėgo žaisti su homeriškomis aliuzijomis, kaip ir daugelis helenistinių rašytojų.
Apie jo asmeninį gyvenimą žinoma dar mažiau – jokių autobiografinių užuominų, jokių laiškų ar liudijimų. Tik iš kūrinio stiliaus matyti, kad jis buvo kruopštus rinkėjas, puikiai išmanęs graikų kalbą, literatūrą, filosofinę tradiciją ir net poeziją. Galbūt jis buvo bibliotekininkas, mokytojas ar keliautojas, rinkęs medžiagą iš Aleksandrijos, Atėnų ar kitų centrų. Kai kurie spėja, kad jis galėjo būti epikūriečių sekėjas, nes dešimtoji knyga skirta Epikūrui su ypatingu dėmesiu, bet tai tik hipotezė. Jo era – helenistinis laikotarpis, kai filosofija jau buvo nebe gyva diskusija, o istorinis paveldas, kurį reikėjo kataloguoti.
Jo vienintelis išlikęs ir garsiausias veikalas – „Žymių filosofų gyvenimai ir mokymai“ (graikiškai: Βίοι καὶ γνῶμαι τῶν ἐν φιλοσοφίᾳ εὐδοκιμησάντων, lotyniškai: Vitae et sententiae clarorum philosophorum). Parašytas apie 10 knygų apimties, jis apima visą graikų filosofijos raidą – nuo presokratikų iki helenistinių mokyklų. Tai savotiška antikos „filosofų enciklopedija“, parašyta gyvu, dažnai anekdotiniu stiliumi, su posakiais, eilėraščiais ir net testamentais.
Kiekviena knyga skirta tam tikrai grupei ar mokyklai, o struktūra primena genealogiją: filosofai jungiami pagal mokytojo-mokinio ryšį (diadochē). Štai trumpa apžvalga:
- 1–2 knygos: Ankstyvieji jonėnų filosofai – Talis, Anaksimandras, Anaksimenas, Herakleitas, Parmenidas, Empedoklis ir kt. Čia Diogenas pradeda nuo „septynių išminčių“ (pvz., Solonas, Biasas) ir pereina prie natūraliosios filosofijos.
- 3 knyga: Platonas – visa knyga skirta jo biografijai, dialogams ir akademijai.
- 4–5 knygos: Sokratinės mokyklos – Sokratas, kinikai (Antistenes, Diogenas Sinopietis), megarijiečiai.
- 6–7 knygos: Aristotelis, peripatetikai, stoikai (Zenonas, Kleantas, Chrysippas).
- 8 knyga: Pitagoras ir pitagorininkai – su legendomis apie reinkarnaciją ir matematiką.
- 9 knyga: Skeptikai, atomistai (Demokritas), Herakleitas dar kartą.
- 10 knyga: Epikūras – visiškai skirta jam, su trimis originaliais laiškais (Herodotui, Pitokliui, Menojui) ir Pagrindinėmis doktrinomis (Kyriai Doxai). Tai vieninteliai išlikę Epikūro originalūs tekstai!
Knyga baigiasi Epikūro testamentu – Diogenas mėgo tokias detales, rodančias filosofus kaip paprastus žmones.
Diogeno stilius – paprastas, dažnai naivus, bet gyvas ir linksmas. Jis nesiekia kritiškos analizės: cituoja šaltinius be patikrinimo, maišo faktus su legendomis, įterpia eilėraščius (pvz., epitafijas) ir anekdotus. Pavyzdžiai:
- Herakleitas verkia dėl žmonių kvailumo.
- Diogenas Sinopietis gyvena statinėje, liepia Aleksandrui Makedoniečiui pasitraukti nuo saulės.
- Aristipas leidžiasi suvilioti heterai, bet aiškina, kad valdo malonumą, o ne atvirkščiai.
- Sokratas ginčijasi su žmona Ksanthipe, o mirties akimirką juokauja apie aukojimą gaidžiui Asklepijui.
Tokie pasakojimai vėliau tapo legendomis, o Diogenas – kone antikos „gandų kronikininku“. Jis cituoja šimtus šaltinių (pvz., Favorinus, Timonas), bet retai nurodo tiksliai – tai rodo, kad rašė ne akademikams, o platesnei publikai.
Reikšmė: išgelbėtas paveldas
Diogenas Laertijas nebuvo kritinis mąstytojas – jis nekvestionuoja doktrinų, nesistengia suderinti prieštaravimų. Bet būtent tai daro jį vertingą: jis buvo paskutinis žmogus, surinkęs visą graikų filosofijos paveldą į vieną vietą. Be jo dingę būtų šimtai vardų (pvz., mažesni pitagorininkai), citatų (Herakleito fragmentai) ir doktrinų (epikūriečių etika). Jo tekstas – kaip mozaika, kur kiekviena detalė iš kito šaltinio, bet kartu sudaro visumą.
Šiuolaikiniai tyrinėtojai (pvz., Tiziano Dorandi savo kritiniame leidime) naudoja jį kaip pagrindinį šaltinį, bet visada su atsarga – atskirdami faktus nuo fikcijų.
Poveikis ir įtaka: nuo viduramžių iki šių dienų
Viduramžiais kūrinys buvo žinomas per lotyniškus (pvz., Walter Burley vertimas XIV a.), o Renesanse tapo pagrindiniu šaltiniu humanistams. Juo rėmėsi Michel de Montaigne („Esė“), Erasmus Roterdamietis („Pagyrimas kvailybei“), vėliau – Friedrich Nietzsche, kuris jį vadino „paskutiniu antikos liudytoju“ ir net rašė epitafiją: „Diogenas Laertijas – antikos kapinių sargas“.
XIX–XX a. jis įkvėpė filosofijos istorikus: Hermann Diels „Presokratikų fragmentuose“ remiasi Diogenu, o šiuolaikiniai leidimai (Oxford Classical Texts) vis dar cituoja jį kaip pirminį šaltinį. Dauguma anekdotų apie Sokratą, Diogeną, Aristotelį ar Pitagorą ateina būtent iš čia.
Citatos
Diogenas Laertijas pats nebuvo originalus filosofas ir nekūrė savų idėjų ar sistemų. Jo visas veikalas „Žymių filosofų gyvenimai ir mokymai“ sudarytas iš surinktos medžiagos: biografijų, anekdotų, posakių, citatų, testamentų ir doktrinų santraukų, paimtų iš šimtų ankstesnių šaltinių. Jis veikia kaip kompiliatorius – rinkėjas ir tvarkytojas, o ne kūrėjas.
Iš Herakleito (1 knyga, 88 skyrius):
Diogenas cituoja kelis Herakleito fragmentus, įskaitant garsųjį apie upę:
„Į tą pačią upę neįmanoma įbristi du kartus.“
(Graikiškai: „Ποταμοῖς τοῖς αὐτοῖς ἐμβαίνομέν τε καὶ οὐκ ἐμβαίνομεν, εἶμέν τε καὶ οὐκ εἶμεν.“)
Kitas:
„Karas yra visų tėvas ir visų karalius.“
(Graikiškai: „Πόλεμος πάντων μὲν πατήρ ἐστι, πάντων δὲ βασιλεύς.“)
Iš Diogeno Sinopiečio (6 knyga, 37–38 skyriai):
Dažnai anekdotiniai, bet su tikromis citatomis:
Kai Aleksandras Makedonietis stovėjo prieš jį ir tarė: „Aš esu Aleksandras, didysis karalius“, Diogenas atsakė: „O aš – Diogenas, šuo.“
(Graikiškai: „Ἐγὼ Ἀλέξανδρος ὁ μέγας βασιλεύς“ – „Καὶ ἐγὼ Διογένης ὁ κύων.“)
Kitas posakis:
„Pasitrauk iš mano saulės!“ (Aleksandrui, 6 knyga, 38 skyrius).
(Graikiškai: „Μικρὸν ἀπὸ τοῦ ἡλίου μετάστηθι.“)
Iš Sokrato (2 knyga, 21 skyrius):
Paskutinieji žodžiai prieš mirtį:
„Kritonai, mes skolingi gaidį Asklepijui; atiduokite jį, neapsileiskite.“
(Graikiškai: „Ὦ Κρίτων, τῷ Ἀσκληπιῷ ὀφείλομεν ἀλεκτρυόνα· ἀλλὰ ἀπόδοτε καὶ μὴ ἀμελήσητε.“)
Iš Epikūro (10 knyga – visa knyga skirta jam, su originaliais tekstais):
Čia Diogenas pateikia tikrus Epikūro laiškus ir doktrinas – tai vieninteliai išlikę pilni Epikūro raštai. Pavyzdžiui, iš „Laiško Herodotui“ (10 knyga, 35–83 skyriai):
„Nieko negimsta iš to, ko nėra; jei tai, kas miršta, visiškai išnyktų, viskas seniai būtų pražuvę.“
(Graikiškai: „Οὐδὲν γίγνεται ἐκ τοῦ μὴ ὄντος· εἰ γὰρ τὰ φθειρόμενα εἰς τὸ μὴ ὂν ἐξέπιπτεν, ἅπαντα ἂν ἤδη ἀπόλωλεν.“)
Iš „Pagrindinių doktrinų“ (Kyriai Doxai, 10 knyga, 139–154 skyriai):
„Mirtis mums nieko nereiškia; kai mes esame, mirties nėra, o kai mirtis ateina, mūsų jau nėra.“
(Graikiškai: „Ὁ θάνατος ἡμῖν οὐδέν· ὅταν γὰρ ἡμεῖς ὦμεν, θάνατος οὐ πάρεστιν, ὅταν δὲ θάνατος παρῇ, ἡμεῖς οὐκ ἐσμέν.“)
Kitas:
„Malonumas yra gėrio pradžia ir pabaiga laimingam gyvenimui.“
(Graikiškai: „Ἀρχὴ καὶ τέλος τοῦ μακαρίως ζῆν ἡ ἡδονή.“)
Iš Pitagoro (8 knyga, 8 skyrius):
Pitagoriečių aksioma:
„Viskas yra skaičius.“
(Graikiškai: „Πάντα ἀριθμός.“ – priskiriama Pitagorui per mokinius.)
Šios citatos – ne Diogeno išradimas, o perimtos iš šaltinių kaip Aristoteles, Teofrastas ar kiti. Jos sudaro didelę dalį išlikusių presokratikų fragmentų. Jei nori daugiau iš konkrečios knygos ar filosofo, sakyk – galiu ištraukti dar.