Tacianas (lot. Tatianus, gr. Τατιανός) buvo II amžiaus krikščionių rašytojas, apologetas ir teologas, kilęs iš Sirijos – tikriausiai iš Antiochijos ar jos apylinkių. Gimė apie 120 m., mirė maždaug 180–185 m., greičiausiai Rytuose. Jis priklausė pirmajai po apaštalų kartai krikščionių intelektualų, bandžiusių sujungti graikų filosofiją ir krikščionišką tikėjimą, bet kartu kritiškai vertino pagonišką kultūrą.
Tacianas jaunystėje buvo graikų kultūros žmogus – studijavo retoriką, filosofiją ir meną. Save vadino „barbaru“, bet gerai mokėjo graikų kalbą ir buvo įgudęs loginiuose ginčuose. Apie 150 m. atvyko į Romą, kur tapo Justino Kankinio (Justinus Martyr) mokiniu. Abu gynė krikščionybę nuo pagonių kaltinimų, tačiau po Justino mirties Tacianas nutolo nuo Romos Bažnyčios ir sugrįžo į Rytus, kur įkūrė savo bendruomenę, vadintą Enkratitų sekta (gr. ἐγκρατεῖς – „susilaikantieji“).
Enkratitai pasisakė už visišką susilaikymą nuo mėsos, vyno ir santuokos, skelbdami, kad kūnas yra blogio šaltinis. Tai buvo ankstyva asketizmo ir gnostinių tendencijų forma, nors pats Tacianas išlaikė tikėjimą Biblijos Dievu ir Jėzumi Kristumi.
Kūriniai
Iš Taciano raštų išliko vos keli, bet jų reikšmė milžiniška.
- Oratio ad Graecos („Kalba graikams“) – apologetinis veikalas, parašytas apie 170 m. Tai aistringa kritika graikų religijai, mitologijai ir filosofijai. Tacianas teigia, kad graikai pasiskolino viską iš žydų, ir kad Mozės įstatymas yra senesnis už Homero epus. Jis smerkia stabmeldystę ir išaukština krikščionybę kaip tikrąją išmintį.
Stilius kandus, net sarkastiškas – Tacianas nevengia ironijos ir pykčio. Dėl to kai kurie vadina jį „pirmuoju krikščionišku satyriku“. - Diatessaron („Iš keturių [Evangelijų]“) – garsiausias jo kūrinys, parašytas apie 170 m. Sirijoje. Tai pirmasis Evangelijų sintezės bandymas: Tacianas sujungė Mato, Morkaus, Luko ir Jono Evangelijas į vieną nuoseklų pasakojimą apie Jėzaus gyvenimą.
Diatessaron tapo pagrindiniu Sirijos Bažnyčios liturginiu tekstu daugiau nei du šimtmečius, kol jį pakeitė Peshitta – Sirijos Biblijos vertimas. Šio kūrinio originalas graikų kalba neišliko, bet jis iš dalies rekonstruotas pagal aramėjų, arabų ir lotynų vertimus. Kai kur jis šiek tiek skiriasi nuo kanoninių Evangelijų tvarkos – pavyzdžiui, Jėzaus genealogijos ir prisikėlimo epizodai išdėstyti kitaip. „Diatessaron“ reiškia pažodžiui „per keturis“ arba „iš keturių“ – tarsi muzikinis terminas (diatessaron reiškia „ketvirtį“), bet čia jis įgauna teologinę reikšmę: vienas Kristaus balsas, sklindantis per keturis liudytojus. - Kiti prarasti raštai – žinomi tik iš senovės autorių užuominų:
- Problematon biblos („Klausimų knyga“),
- Apokalipsė (galbūt netikra),
- ir įvairūs komentarai apie Senojo Testamento vietas.
Tacianas buvo radikalus monoteistas. Jis neigė materijos amžinumą, teigdamas, kad Dievas viską sukūrė iš nieko (creatio ex nihilo) – viena iš pirmųjų šios idėjos formuluočių krikščioniškoje filosofijoje.
Jo teologijoje stiprus Logos motyvas (kaip ir Filono Aleksandriečio): Dievas sukūrė pasaulį per savo Žodį, bet šis Žodis, įsikūnydamas Kristuje, sugrąžina žmogų į dvasinę būseną.
Tacianas atmetė helenistinį hedonizmą ir smerkė teatrą, sportą, mitus bei filosofiją. Jo raštuose jaučiamas asketiškas griežtumas, kuris vėliau paveikė rytietišką vienuolystę.
Originalūs pavadinimai
– Graikiškai: Τατιανὸς ὁ Σύρος (Tatianos ho Syros) – „Tacianas Sirietis“
– Lotyniškai: Tatianus Syrus
– Lietuviškai: Tacianas Sirietis arba Tacianas
Tacianas buvo tiltas tarp apologetikos ir teologijos. Jis parodė, kad Evangelijos gali būti suvokiamos kaip vienas pasakojimas, o ne keturios konkuruojančios istorijos. Jo „Diatessaron“ buvo naudojamas dar IV–V a. Sirijoje, Armėnijoje, o kai kur – ir Arabijoje.
Nors jo sektantiškas asketizmas vėliau buvo laikomas pernelyg kraštutiniu, jo indėlis į biblinės sintezės, kalbinės vienovės ir teologinės logikos tradiciją išliko.