Arianų ginčai buvo vienas lemtingiausių įvykių ankstyvosios krikščionybės istorijoje. Jie kilo IV amžiaus pradžioje ir keletą šimtmečių ardė Bažnyčios vienybę, o kartu formavo jos teologinę kalbą. Šių konfliktų centre stovėjo paprastas, bet viską keičiantis klausimas: kas yra Kristus?
Arius, Aleksandrijos kunigas, mokė, kad Sūnus nėra amžinas kaip Tėvas, bet yra pirmasis Dievo kūrinys – „laikas buvo, kai Jo nebuvo“. Tai atrodė logiška iš monoteizmo pozicijų, bet arijonizmas griovė pačią krikščioniškos išganymo doktriną. Jei Kristus nėra tikras Dievas, o tik dieviškas kūrinys, tai ir išganymas netenka dieviškos galios.
Šis mokymas sukėlė audrą. 325 m. sušauktas Nikėjos visuotinis susirinkimas paskelbė, kad Sūnus yra „vienesmis su Tėvu“ (homoousios tō Patri) – tos pačios prigimties Dievas. Taip gimė Nikėjos tikėjimo išpažinimas, kuris iki šiol kalbamas per liturgiją. Tačiau ginčai nesibaigė: arijonizmas pasiekė Konstantinopolį, įgijo politinių sąjungininkų, o imperatoriai kartais net rėmė arianus.
IV–V amžiuje arianų idėjos paplito tarp germanų genčių – vandalų, gotų, ostgotų. Daug jų priėmė krikščionybę iš arijonų misionierių, todėl ilgą laiką Vakarų Europoje egzistavo dvi skirtingos krikščionybės versijos: ortodoksinė ir arijonų. Tai sukūrė ir politinių įtampų – ypač Šiaurės Afrikoje, kur katalikai buvo persekiojami arijonų vandalų valdovų.
Afrikos Bažnyčios tėvai, tokie kaip Fulgentius Ruspensis, tapo pagrindiniais ortodoksijos gynėjais. Jis perėmė Augustino mintį, kad tikrasis išganymas įmanomas tik per tikrąjį Dievą, o Kristaus žmogiškumas be dieviškumo – bejėgis išgelbėti žmogų. Fulgentius aiškino, kad Kristus turi dvi prigimtis – dievišką ir žmogišką – suvienytas vienoje asmenyje be susiliejimo.
Tuo pat metu Victor Vitensis savo veikale Historia persecutionis Africanae Provinciae liudijo apie vandalų smurtą prieš katalikus: uždarinėjamas bažnyčias, ištremtus vyskupus, kankinamus tikinčiuosius. Tai buvo ne vien teologinis, bet ir politinis susidūrimas – arijonizmas tapo karalysčių ideologija, o ortodoksija – pasipriešinimo simboliu.
Ginčai galiausiai išsisprendė VI amžiuje, kai Bizantijos imperatorius Justinianas atstatė ortodoksiją visoje imperijoje. Arijonų valdovai buvo nugalėti, o jų tikėjimas palaipsniui išnyko. Vis dėlto arianų krizė paliko gilią žymę: Bažnyčia suprato, kad turi ne tik tikėti, bet ir mąstyti, kad teologija – tai ne žodžių žaidimas, o kovos už tiesą įrankis.
Arianizmas privertė Bažnyčią suformuluoti aiškius terminus apie Trejybę ir Kristaus prigimtį. Iš šių ginčų kilo visa klasikinė krikščioniškoji teologija, nuo Atanazo iki Augustino ir Fulgentijaus. Tai buvo krizė, iš kurios gimė aiškesnis tikėjimas – ir kartu suvokimas, kad net tiesos vardu žmonės gali persekioti vieni kitus.