Patrologia Graeca

„Patrologia Graeca“ – tai milžiniškas teologinis, kultūrinis ir istoriškai neįkainojamas rinkinys, apimantis beveik visą graikiškosios krikščionybės rašytinį paveldą nuo pirmųjų amžių iki Bizantijos epochos pabaigos. Šį monumentinį darbą XIX a. viduryje sudarė prancūzų leidėjas, kunigas Jacques-Paul Migne. Kolekcija išleista 1857–1866 metais, ir iš viso ją sudaro 161 tomas, kuriuose pateikti šimtmečiais kaupti tekstai graikų kalba su lygiagrečiu lotynišku vertimu. Originalus pavadinimas – Patrologiæ Cursus Completus, Series Graeca, o lotyniškai tai reiškia „Pilnas tėvų raštų kursas, graikiškoji serija“.

Tai ne grožinė knyga ir ne pavienis veikalas, o sistemingai sudaryta tekstų biblioteka, kuri savo apimtimi ir reikšme pranoksta beveik visus ankstesnius religinių raštų leidimus. Migne, turėjęs neįtikėtiną leidybinį užmojį, siekė surinkti visus ankstyvosios Bažnyčios tėvų, teologų, apologetų, istorikų ir net liturginių autorių kūrinius, parašytus graikų kalba. Jo tikslas buvo vienas – padaryti šiuos šaltinius prieinamus tiek dvasininkams, tiek akademinei visuomenei, nes iki tol daugelis šių veikalų buvo sunkiai pasiekiami ar egzistavo tik pavieniuose rankraščiuose bibliotekose.

„Patrologia Graeca“ apima autorius nuo ankstyviausių krikščionybės laikų – šventojo Justino Kankinio, Irenejaus, Klemenso Aleksandriečio, Origeno, Bazilijaus Didžiojo, Grigaliaus Nazianziečio, Grigaliaus Nysiečio – iki vėlyvųjų Bizantijos teologų, tokių kaip Jonas Damaskietis ar Focijus. Kiekvienas tomas atspindi tam tikrą epochą ir teologinį kontekstą. Tai reiškia, kad kolekcijoje galime rasti tiek ankstyvųjų apologetų tekstus, ginančius tikėjimą nuo pagoniškų filosofijų, tiek dogmatinius traktatus, liturginius raštus, homilijas, hagiografiją ir net istorinius dokumentus, atspindinčius krikščionybės raidą graikiškajame pasaulyje.

Svarbiausias šio leidinio bruožas – dvikalbis formatas: kairėje pusėje pateikiamas graikiškas originalas, dešinėje – Migne spaustuvės parengtas lotyniškas vertimas. Tai buvo revoliucinis sprendimas XIX amžiui, nes leido skaitytojams, nemokantiems senosios graikų kalbos, vis tiek susipažinti su tekstų turiniu. Nors Migne versijos ir redagavimas ne visada atitinka šiuolaikinės filologijos standartus (kai kurių tekstų pagrindas – ankstyvi, nepatikimi leidimai), jo nuopelnas išsaugant šaltinius yra neabejotinas. Be šios kolekcijos daugelis senųjų krikščioniškų kūrinių būtų likę neprieinami ar prarasti.

Leidinio poveikis buvo milžiniškas: iki šiol daugelis teologų, istorikų ir filologų cituoja tekstus pagal Migne tomų numeraciją (pvz., „PG 36, 128B“). Tai tapo tarsi bendras mokslinis standartas, kuriuo remiasi visi vėlesni kritiniai leidimai ir vertimai. Ši numeracija tokia plačiai naudojama, kad net šiuolaikiniai akademiniai tyrimai nurodo citatas pagal Migne tomus, nes tai universalus orientyras tarp šimtų autorių ir tūkstančių puslapių.

Kultūriniu požiūriu „Patrologia Graeca“ yra tarsi enciklopedija, parodanti visą graikiškosios teologijos pasaulį – nuo helenistinės filosofijos ir ankstyvųjų krikščionių diskusijų iki mistinės Bizantijos teologijos. Joje galima pamatyti, kaip iš graikų mąstymo gimė krikščioniškoji teologinė kalba, kaip plėtojosi sąvokos apie logosą, sielą, malonę ir Dievo prigimtį. Tai taip pat dokumentas, liudijantis, kaip susiformavo krikščioniškosios doktrinos ir kaip Bizantijos kultūra darė įtaką tiek Rytų, tiek Vakarų teologijai.

Pilno tėvų raštų kurso tomų sąrašas ir citatos

PG 1–5 – Ankstyvieji apologetai

Šiame skyriuje surinkti pirmieji krikščionybės gynėjai – Justinas Kankinys, Tatianas, Atenagoras, Teofilis Antiochietis ir Hermas. Jie rašė apologijas, atsakydami į pagonių kaltinimus ir aiškindami, kad krikščionybė nėra beprotiška sekta, o racionalus tikėjimas.

• Justinas Kankinys:
  „Mes garbiname ne žmonių išgalvotą dievą, bet tiesos Dievą, kuris yra virš visko.“ (PG 6, Apologia I)
• Tatianas:
  „Aš nebijau jūsų grasinimų, nes pažinau Dievą, kuris yra nemirtingas ir teisingas.“ (PG 6, Oratio ad Graecos)
• Atenagoras:
  „Krikščionys nėra nei bedieviai, nei nusikaltėliai – jie garbina Dievą, kuris yra vienas ir amžinas.“ (PG 6, Legatio pro Christianis)
• Teofilis Antiochietis:
  „Dievas yra nematomas, bet Jo darbai matomi – dangus, žemė ir visa, kas juose.“ (PG 6, Ad Autolycum)
• Hermas:
  „Dievas nori, kad visi žmonės atgailautų ir būtų išgelbėti.“ (PG 2, Pastor Hermae)

PG 6–11 – Aleksandrijos mokykla

Klemensas Aleksandrietis ir Origenas pradeda derinti protą su tikėjimu. Klemensas vaizduoja krikščionį kaip išsilavinusį žmogų, o Origenas kuria Biblijos komentarų sistemą ir alegorinį Rašto aiškinimą.

• Klemensas Aleksandrietis:
  „Tikrasis krikščionis yra tas, kuris pažįsta Dievą ir gyvena pagal Jo išmintį.“ (PG 8, Stromata)
• Origenas:
  „Raštas turi kūną, sielą ir dvasią – tik dvasinis žmogus gali suprasti jo gelmes.“ (PG 11, De Principiis)

PG 12–17 – Origeno tęsiniai: Didymas Aklasis, Metodijus Olimpietis

Ši dalis apima Origeno mokyklos tęstinumą ir kritiką. Didymas Aklasis rašo apie Šventąją Dvasią ir sielos nemirtingumą, o Metodijus ginčijasi su Origeno idėjomis, ypač dėl kūno prisikėlimo.

• Didymas Aklasis:
  „Šventoji Dvasia yra Dievo dovana, kuri apšviečia sielą ir veda į tiesą.“ (PG 39, De Spiritu Sancto)
• Metodijus Olimpietis:
  „Kūnas nėra blogis – jis bus prikeltas ir pašlovintas kartu su siela.“ (PG 18, De Resurrectione)

PG 18–24 – Euzebijus Cezarietis

Euzebijus – pirmasis Bažnyčios istorikas. Jo „Bažnyčios istorija“ (Historia Ecclesiastica) apima laikotarpį nuo apaštalų iki Konstantino. „Chronicon“ siekia suderinti pasaulio istoriją su Biblijos laiko linija, o „Praeparatio Evangelica“ rodo, kad graikų filosofija buvo Dievo paruoštas kelias Kristui.

• Citata:
  „Dievas, kuris yra visų dalykų Kūrėjas, iš anksto paruošė žmonių protus per filosofiją, kad jie galėtų priimti Evangelijos tiesą.“ (PG 21, Praeparatio Evangelica)

PG 25–28 – Atanazas Didysis

Atanazas – ryškiausias kovotojas prieš arijonizmą. Šiuose tomuose pateikiamos jo kalbos „Prieš arijonus“ (Orationes contra Arianos), laiškai iš tremties ir traktatai apie Kristaus dieviškumą bei Šventąją Dvasią. Serapiono laiškuose formuojama ankstyvoji Trejybės doktrina.

• Citata:
  „Tėvas yra Dievas, Sūnus yra Dievas, Šventoji Dvasia yra Dievas – ne trys dievai, bet viena dieviška prigimtis.“ (PG 26, Epistulae ad Serapionem)

PG 29–32 – Efraimas Siras, Diodoras, Kyrilas Jeruzalietis

Efraimo himnai – poetiška teologija, kupina nuolankumo ir gailestingumo. Diodoras Tarsietis rašo prieš arijonus, o Kyrilo Jeruzaliečio „Katechezės“ – pirmasis išsamus krikščionių tikėjimo pamokų rinkinys.

• Efraimas Siras:
  „Tavo gailestingumas, Viešpatie, yra kaip jūra – beribis ir neaprėpiamas.“ (PG 30, Hymni)
• Diodoras Tarsietis:
  „Kas neigia Sūnaus dieviškumą, tas nepažįsta Tėvo, kuris jį siuntė.“ (PG 33, Fragmenta)
• Kyrilas Jeruzalietis:
  „Tikėjimas yra sielos šviesa, vedanti mus į tiesos pažinimą.“ (PG 33, Catecheses)

PG 33–38 – Grigalius Nazianzietis

Grigalius – retorikos meistras, vadinamas „teologu“. Jo homilijos, eilėraščiai ir laiškai formavo ortodoksinį kalbėjimą apie Trejybę. Dauguma tekstų – asmeniški, kupini emocijų ir filosofinių apmąstymų.

• Citata:
  „Kai kalbu apie Dievą, mano protas pakyla aukščiau savęs, bet tuoj pat grįžta, nes Dievas yra neaprėpiamas.“ (PG 36, Orationes)

PG 39–46 – Grigalius Nysietis

Ramesnis, bet labai gilus mąstytojas. Rašo apie sielos nemirtingumą, pažinimo kelią į Dievą, Dievo begalybę. Knygos Apie Mozės gyvenimą ir Apie sielą bei prisikėlimą – klasikiniai krikščioniškojo misticizmo pamatai.

• Citata:
  „Dievas yra begalybė, kurios pažinimas niekada nesibaigia – kuo labiau artėjame, tuo labiau Jis tolsta.“ (PG 44, De Vita Moysis)

PG 47–52 – Bazilijus Didysis

Vienas iš trijų „kapadokų tėvų“. Jo homilijos apie kūrimą (Hexaemeron), asketiniai raštai ir laiškai tapo vienuolinių taisyklių pagrindu. Jis kalba apie darbą, nuolankumą ir bendruomeninį gyvenimą.

• Citata:
  „Nėra nieko kilnesnio už darbą, atliekamą su meile ir klusnumu Dievui.“ (PG 29, Homiliae in Hexaemeron)

PG 53–64 – Jonas Auksaburnis (Chrizostomas)

Garsiausias pamokslininkas visoje senovės Bažnyčioje. Jo tekstai apima šimtus homilijų, komentarų ir moralinių pamokymų. Kalba apie kasdienybę, turtą, meilę, atgailą ir gailestingumą, dažnai aštriai kritikuoja valdžią ir tuštybę.

• Citata:
  „Bažnyčia nėra vieta, kur renkasi tobulieji, bet ligoninė sieloms, ieškančioms išgydymo.“ (PG 63, Homiliae in Matthaeum)

PG 65–73 – Kyrilas Aleksandrietis

Vienas svarbiausių teologų kovoje prieš Nestorijų. Jo traktatai aiškina Kristaus dvi prigimtis viename asmenyje. Komentarai pagal Joną – vienas subtiliausių Biblijos aiškinimų.

• Citata:
  „Vienas yra Kristus – Dievas ir žmogus, ne susimaišęs, bet vieningas asmenyje.“ (PG 73, In Joannis Evangelium)

PG 74–80 – Teodoretas Kiros

Rašo Bažnyčios istoriją po Euzebijaus, ginčijasi su arijonais ir nestoriečiais, sistemina erezijų aprašus (Haereticarum fabularum compendium). Protingas, bet nuosaikus balsas IV–V a. ginčuose.

• Citata:
  „Tiesa nėra triukšminga – ji kalba ramiai, bet jos balsas nugali klaidą.“ (PG 83, Haereticarum Fabularum Compendium)

PG 81–86 – Sozomenas, Sokratas, Evagrijus Scholastikas

Trys pagrindiniai V–VI a. Bažnyčios istorikai. Jie aprašo imperatorių politiką, susirinkimus, kovas su erezijomis, stebuklus ir vienuolių gyvenimą. Tai metraštinis pasakojimas apie Bažnyčios formavimąsi po Konstantino.

• Citata:
  „Dievas leido imperatoriams valdyti, kad Bažnyčia augtų taikoje ir skleistų tiesą.“
  (Sokratas Scholastikas, Historia Ecclesiastica, PG 67)

PG 87–88 – Epifanijus Salaminietis

Epifanijaus Panarion – enciklopedinis veikalas apie 80 erezijų, kiekviena aprašyta kaip dvasinė liga. Ancoratus – tikėjimo išpažinimas, naudotas kaip dogminis vadovas katechezėms.

• Citata:
  „Kiekviena erezija atrodo kaip vaistas, bet tik tiesa gydo sielą.“
  (Epifanijus, Panarion, PG 41)

PG 89–92 – Kyrilas Skitopolietis, Teodoretas ir smulkesni autoriai

Šie tomai – hagiografinis lobynas. Kyrilas Skitopolietis aprašo Palestinos atsiskyrėlius, jų stebuklus, kovas su demonais ir dvasinį gyvenimą. Tai mistinio asketizmo epochos kronika.

• Citata:
  „Vienuoliai kovoja su demonais dykumoje, kad laimėtų dangų ir išsaugotų tyrumą.“
  (Kyrilas Skitopolietis, Vita S. Euthymii, PG 114)

PG 93–95 – Proklus Konstantinopolietis, Nemesijus, Eutymijus Zigabenas

Proklus – retorikos meistras, Nemesijus parašo pirmą krikščionišką antropologiją De natura hominis, o Zigabenas sudaro dogmatinį rinkinį kovai su erezijomis.

• Citata:
  „Žmogus yra sielos ir kūno vienybė, sukurta pagal Dievo paveikslą ir Jo išmintį.“
  (Nemesijus, De natura hominis, PG 40)

PG 96–100 – Anastazijus Sinaitas, Maksimas Išpažinėjas

Anastazijus rašo apie asketizmą ir dvasinį apšvietimą. Maksimas – vienas giliausių Rytų teologų, kalba apie žmogaus valią, Dievo energijas ir Kristaus dvigubą prigimtį. Jo Ambigua – filosofinis šedevras.

• Citata:
  „Dievo energijos yra neišsemiamos, o žmogus jas patiria maldoje ir meilėje.“
  (Maksimas Išpažinėjas, Ambigua, PG 91)

PG 101–104 – Sofronijus, Andriejus Kretietis, Jurgis Pisidietis

Sofronijus aprašo Jeruzalės šventoves ir gina ikonų garbinimą ikonoklazmo metu. Andriejus Kretietis – garsus himnų kūrėjas, ypač žinomas dėl Didžiojo kanono, kuris kviečia į atgailą. Jurgis Pisidietis rašo epinę poeziją, šlovinančią Dievo pergalę prieš blogį.

• Citata:
  „Atgaila yra durys į gailestingumą, atidarytos visiems.“
  (Andriejus Kretietis, Didysis kanonas, PG 97)

PG 105–108 – Jonas Damaskietis

Jo De fide orthodoxa – pirmasis sisteminis teologijos vadovėlis. Jis rašo apie ikonų garbinimą, dogmas, logiką ir filosofiją. Pridėti jo himnai ir šventųjų gyvenimai rodo jo dvasinį gilumą ir poetinį talentą.

• Citata:
  „Ikonos yra langai į dangų, per kuriuos matome šventumą ir Dievo artumą.“
  (Jonas Damaskietis, Apologia contra iconoclastas, PG 94)

PG 109–112 – Theophanes Confessor, Nikeforas, Georgijus Monachas

Šie autoriai tęsia Bažnyčios istorijos pasakojimą nuo VII iki IX a. Jie aprašo karus su arabais, ikonoklazmo krizę, imperatorių politiką ir vienuolijos vaidmenį ginant tikėjimą.

• Citata:
  „Ikonoklazmas buvo audra, bet tiesa išliko ir suspindo dar ryškiau.“
  (Theophanes Confessor, Chronographia, PG 108)

PG 113–115 – Teodoras Studitas, Nilo Asirietis, kiti asketai

Teodoras Studitas – vienas ryškiausių ikonų gynėjų. Jo laiškai liudija apie vienuolinę reformą, moralinę drąsą ir ištikimybę ortodoksijai. Kiti autoriai kalba apie maldą, tylą ir vidinę kovą.

• Citata:
  „Malda yra pokalbis su Dievu, tylus ir gilus, kylantis iš širdies gelmių.“
  (Teodoras Studitas, Epistulae, PG 99)

PG 116–118 – Simeonas Naujasis Teologas, Makarijus Egiptietis

Šie mistikai kalba apie Dievo šviesos patirtį, širdies maldą ir dvasinį atsinaujinimą. Simeonas pabrėžia asmeninį bendravimą su Dievu, o Makarijus – širdies tyrumą ir dvasios ugnį.

• Citata:
  „Dievo šviesa užlieja sielą, kai ji tyra ir atvira Jo buvimui.“
  (Simeonas Naujasis Teologas, Hymni, PG 120)

PG 119–122 – Focijus Konstantinopolietis

Focijus – vienas iškiliausių IX a. intelektualų. Jo Bibliotheca – apžvalga 280 senovės kūrinių. Laiškuose ir traktatuose jis analizuoja santykius su Roma, lotynų teologijos trūkumus ir pabrėžia švietimo svarbą.

• Citata:
  „Žinios yra šviesa, kuri veda prie tiesos ir saugo nuo klaidos.“
  (Focijus, Bibliotheca, PG 103)

PG 123–126 – Arsenijus, Joanikijus, Teofilaktas Ochridietis

Teofilaktas – vienas šilčiausių Biblijos komentatorių, gebėjęs Evangelijos žinią perteikti paprastai ir artimai. Arsenijus ir Joanikijus – vienuoliai, pabrėžę nuolankumą, tylą ir dvasinę drausmę.

• Citata:
  „Evangelija yra meilės laiškas žmonijai – ją reikia skaityti širdimi, ne tik protu.“
  (Teofilaktas Ochridietis, In Evangelium Lucae, PG 123)

PG 127–130 – Euthymijus Zigabenas, Michaelas Psellas, Konstantinas Armenopulas

Psellas – Bizantijos „Platonas“, rašęs apie filosofiją, istoriją ir teologiją. Zigabenas sistemina dogmas, o Armenopulas jungia teisę su tikėjimu.

• Citata:
  „Teisė be tiesos yra tuščia, o tiesa be meilės – griežta.“
  (Konstantinas Armenopulas, Hexabiblos, PG 130)

PG 131–136 – Georgijus Pachymeres, Gregoras Palamas

Palamas – hesichazmo teologas, kurio Triados apie Dievo energijas tapo ortodoksijos pagrindu. Pachymeres aprašo XIII a. Bizantijos politinius ir religinius įvykius.

• Citata:
  „Dievo malonė nėra sukurta – ji yra Jo buvimas, patiriamas širdyje.“
  (Gregoras Palamas, Triades, PG 150)

PG 137–139 – Nikolaus Kabasilas, Andronikas Komninas, Filotejus Kokkinos

Kabasilas – liturginis mistikas, aiškinantis Eucharistijos dvasinę prasmę. Kokkinos – Palamo idėjų gynėjas, o Andronikas – politinis rašytojas su teologiniu atspalviu.

• Citata:
  „Eucharistija – tai ne tik duona ir vynas, bet Kristaus gyvenimas mumyse.“
  (Nikolaus Kabasilas, De Vita in Christo, PG 150)

PG 140–145 – Bizantijos kronikos

Zonaras, Skilicas, Kedrenas – imperatorių metraštininkai. Jie aprašo karines kampanijas, erezijų bylas, patriarchų likimus ir imperatorių sprendimus.

• Citata:
  „Istorija moko, kad imperatoriai keičiasi, bet Bažnyčia lieka.“
  (Ioannes Zonaras, Epitome Historiarum, PG 134)

PG 146–150 – Liturginiai tekstai

Giesmės, maldos, šventųjų gyvenimai ir himnai – tai Bizantijos liturgijos šerdis. Šie tekstai formavo ortodoksų pamaldų struktūrą ir dvasią.

• Citata:
  „Giesmė – tai malda, kuri skamba širdyje ir kyla į dangų.“
  (Liturginiai himnai, PG 147)

PG 151–155 – Po ikonoklazmo epochos autoriai

Šiuose tomuose rašo Focijus, Niketas Choniates, Teofilas ir kiti, reflektuodami ikonoklazmo krizę, ikonų atkūrimą, Bažnyčios santykį su imperatoriumi ir teologines-politines įtampas.

• Citata:
  „Bažnyčia turi stovėti tvirtai, net kai imperatoriai bando ją valdyti kaip savo rūmus.“
  (Focijus, Epistulae, PG 102)

PG 156–161 – Vėlyvieji Bizantijos autoriai

Tai paskutiniai Bizantijos balsai prieš Konstantinopolio žlugimą. Gennadijus Scholarius – pirmasis patriarchas po 1453 m., Markas Eugeniškis – Florencijos susirinkimo priešininkas, o Georgijus Scholarios – filosofas, siekęs suderinti Aristotelio mintį su ortodoksine teologija.

• Citata:
  „Tiesa negali būti derinama – ji turi būti išpažįstama, net jei pasaulis ją atmeta.“
  (Markas Eugeniškis, Apologia contra Unionem, PG 160)