Tomo Moro (angl. Thomas More) veikalas „Utopija“ (Utopia, 1516 m.) – tai vienas iškiliausių Renesanso epochos politinės filosofijos kūrinių, kuriame autorius vaizduoja idealios visuomenės modelį. Nors knyga pateikta kaip kelionės aprašymas, jos turinys giliai persmelktas krikščioniškos moralės, socialinio teisingumo ir humanistinės kritikos. Moras, būdamas katalikas ir vėliau paskelbtas šventuoju, sukūrė „Utopiją“ kaip moralinį veidrodį Europai, kurioje tuo metu vyko intensyvios religinės ir politinės permainos.
Knygoje aprašoma fiktyvi sala – Utopija, kurioje gyventojai laikosi bendros nuosavybės principo, gyvena kukliai, dirba pagal savo gebėjimus ir dalijasi gėrybėmis. Utopiečiai praktikuoja religinę toleranciją, gerbia skirtingus tikėjimus, bet kartu išlaiko stiprų garbės, pareigos ir bendruomeniškumo jausmą. Moras pabrėžia, kad tik tokia visuomenė gali būti teisinga ir stabili – ne per prievartą, o per dvasinį susitelkimą ir racionalų organizavimą.
Religinė kryptis šioje knygoje – tai katalikiška humanistinė kritika. Moras ne tik idealizuoja krikščioniškas vertybes, bet ir kritikuoja tuometinę Europos visuomenę: jos godumą, socialinę nelygybę, karus ir neteisingą teisinę sistemą. Utopijos gyventojai gyvena pagal moralinius principus, kurie artimi Evangelijos mokymui, tačiau be religinės dogmatikos ar bažnytinės hierarchijos.
Tomas Moras sugalvojo žodį „utopija“
Tomas Moras yra žodžio „utopija“ kūrėjas. Jis sugalvojo šį terminą kaip pavadinimą savo fiktyviai salai. Žodis kilęs iš graikų kalbos:
- ou (οὐ) – „ne“
- topos (τόπος) – „vieta“
„Utopija“ reiškia „nevieta“ arba „vieta kurios nėra“ – tai ne reali vieta, o idealizuotas modelis, kuris neegzistuoja. Moras sąmoningai pasirinko šį paradoksalų pavadinimą, kad parodytų: nors tokia visuomenė atrodo tobula, ji nėra pasiekiama realybėje – tai kritinis įrankis mąstyti apie tai, kas galėtų būti geriau.
Knygos pavadinimas
- Originalo kalba (lotyniškai): Libellus vere aureus, nec minus salutaris quam festivus, de optimo reipublicae statu deque nova insula Utopia
(liet. „Tikrai auksinė, ne mažiau naudinga nei linksma knygelė apie geriausią valstybės santvarką ir naują salą Utopija“) - Angliškai: Utopia
Šis kūrinys tapo ne tik literatūros klasika, bet ir davė pradžią visam žanrui – utopinei literatūrai. Nuo Moro laikų „utopija“ tapo bendriniu terminu, reiškiančiu idealizuotą, bet nepasiekiamą visuomenės modelį.
Tomas Moras, kurdamas „Utopiją“, rėmėsi ne tik savo laikmečio socialinėmis problemomis, bet ir klasikinės filosofijos tradicija. Vienas svarbiausių jo įkvėpimo šaltinių buvo Platonas, ypač jo dialogas „Valstybė“ (Politeia), kuriame aprašoma ideali valstybė, grindžiama teisingumu, išmintimi ir filosofų valdžia. Kaip ir Platonas, Moras naudojo dialogo formą, kad perteiktų idėjas apie visuomenės organizavimą, tačiau „Utopijoje“ jis jas pritaikė krikščioniškam humanizmui ir Renesanso epochos aktualijoms. Be Platono, Morą veikė ir romėnų stoikų (ypač Senekos) moralinė filosofija, pabrėžianti dorybę, saikingumą ir tarnystę visuomenei. Taip pat galima įžvelgti Evangelijos mokymo įtaką – ypač kalbant apie bendrą nuosavybę, rūpinimąsi vargšais ir religinę toleranciją. Moras sujungė antikinę išmintį su krikščioniška etika, sukūręs ne tik politinę alegoriją, bet ir dvasinį iššūkį savo laikmečio Europai.
Įdomu tai, kad Moras, būdamas šventuoju, savo veikale subtiliai kritikavo tuometinę bažnytinę prabangą. Utopijos kunigai buvo renkami pačių žmonių ir pasižymėjo itin kukliu gyvenimo būdu. Jų drabužiai buvo gaminami iš paukščių plunksnų, o ne iš brangių audinių, taip pabrėžiant dvasinį tyrumą. Ši detalė buvo tarsi tylus priekaištas Renesanso laikų dvasininkams, kurie kartais labiau rūpinosi auksu nei sielų ganytojo pareigomis. Moras tikėjo, kad tikrasis tikėjimas turi būti matomas per nuolankumą, o ne per išorinį spindesį. Tai buvo drąsus žingsnis, rodantis, jog autorius ieškojo dvasinės ramybės ten, kur valdė paprastumas ir nuoširdus rūpestis artimu.