Ninevė buvo viena iš galingiausių ir įtakingiausių senovės pasaulio miestų, Asirijos imperijos sostinė, įsikūrusi dabartinio Irako teritorijoje, netoli šiuolaikinio Mosulo miesto. Miestas minimas daugelyje senovės šaltinių, įskaitant Bibliją, kur jis vaizduojamas kaip žiaurus, puikus, bet galiausiai pasmerktas Dievo teismui. Ninevė buvo ne tik politinis, bet ir kultūrinis bei religinis centras, garsėjęs savo architektūra, rūmais, šventyklomis ir galinga kariuomene.
Istoriškai Ninevė iškilo kaip svarbus miestas jau II tūkstantmetyje pr. Kr., bet didžiausią šlovę pasiekė VIII–VII a. pr. Kr., kai tapo Asirijos imperijos sostine valdant karaliui Sancheribui ir jo įpėdiniams. Miestas buvo strategiškai išsidėstęs prie Tigro upės, o jo gynybinės sienos ir kanalų sistema buvo laikomos inžineriniu stebuklu. Archeologiniai kasinėjimai atskleidė didingus rūmus, bibliotekas ir reljefus, vaizduojančius karines kampanijas bei religinius ritualus.
Biblijoje Ninevė minima kaip miestas, kuris atgailavo po pranašo Jonos pamokslo, bet vėliau vėl grįžo prie žiaurumo ir stabmeldystės. Nahumo knyga skelbia Dievo teismą šiam miestui, vaizduodama jį kaip „kruviną miestą“, pilną melo ir plėšimo. Pranašystė apie Ninevės žlugimą buvo išpildyta 612 m. pr. Kr., kai miestas buvo sunaikintas medų ir babiloniečių sąjungos. Tai buvo vienas reikšmingiausių senovės pasaulio imperijos žlugimų, po kurio Asirija niekada nebeatsigavo.
Ninevės žlugimas tapo simboliu Dievo teisingumo ir priminimu, kad net galingiausios imperijos nėra amžinos. Miestas, kuris kadaise buvo civilizacijos širdis, virto griuvėsiais, o jo vardas tapo sinonimu puikybės ir žiaurumo pasekmėms. Šiandien Ninevės liekanos yra svarbus archeologinis objektas, padedantis suprasti senovės Artimųjų Rytų istoriją, religiją ir kultūrą.