Kompulsas – tai nematomas vidinis variklis, kuris žmogų verčia daryti tai, ko jis iš tiesų nebenori. Tai tarsi ranka, kuri švelniai, bet atkakliai stumia veikti prieš savo valią. Psichologijoje šis reiškinys apibrėžiamas kaip prievartinis elgesys, kylantis iš nesąmoningo poreikio numalšinti įtampą ar nerimą. Kompulsas nėra paprastas įprotis. Įprotis gali būti pakeistas sąmoningu sprendimu, o kompulsas – jėga, kuri peržengia logiką. Jis tampa tarsi grandinė tarp baimės ir palengvėjimo: žmogus padaro veiksmą, trumpam nurimsta, bet netrukus įtampa vėl grįžta, stipresnė nei anksčiau.
Kompulsiniai veiksmai gali būti įvairūs – nuo matomų, kaip rankų plovimas ar durų tikrinimas, iki nematomų, kaip nuolatinis kaltės analizavimas ar nevaldomas vidinis dialogas. Išoriškai tai atrodo kaip savanoriškas elgesys, bet viduje žmogus jaučiasi tarsi įkalintas. Kuo dažniau pasiduoda šiam spaudimui, tuo labiau stiprėja ciklas: baimė – veiksmas – palengvėjimas – dar didesnė baimė. Tai nevalinga grandinė, kurioje malonės vietą užima įtampa.
Religiniu požiūriu kompulsas primena nuodėmės jėgą. Augustinas rašė apie valios nelaisvę – kai žmogus žino, kas gera, bet renkasi priešingai, nes jį traukia vidinė priklausomybė. Šiuolaikinė psichologija tą vadina kompulsija. Kuo daugiau žmogus pasiduoda, tuo silpnesnė tampa valia. Tai nėra blogis savaime, bet signalas, kad siela prarado pusiausvyrą ir ieško ramybės netinkamame šaltinyje. Kompulsas visada prasideda kaip pažadas: „Aš tik dar kartą.“ Bet po kiekvieno karto lieka vis mažiau pasirinkimo.
Tikras išsilaisvinimas prasideda tada, kai žmogus atpažįsta, kad kompulsas nėra jo tapatybė. Tai ne „aš toks esu“, o „tai manyje veikia“. Tada atsiranda galimybė stebėti, o ne sekti. Dvasinėje praktikoje tai vadinama budrumu, psichoterapijoje – sąmoningumu. Abiem atvejais tikslas tas pats: sugrąžinti valią į rankas. Kai žmogus išmoksta sustoti tarp impulso ir veiksmo, ten gimsta laisvė. Kompulsas gyvena tamsoje, bet kai į ją įneši šviesos, jis pamažu netenka galios.