Vaivorykštė krikščioniškoje tradicijoje iš tiesų veikia kaip priminimas apie Dievo ištikimybę, o jos prasmė plečiasi per visą Šventąjį Raštą ir vėlesnes interpretacijas. Pradžios knygoje Dievas aiškiai nustato šį ženklą: „Aš dedu savo lanką debesyse, kad jis būtų ženklas sandoros tarp manęs ir žemės“ (Pr 9, 13). Po tvano, kuris nušluoja senąjį pasaulį, vaivorykštė tampa ne tik pažadu, bet ir garantu – Dievas daugiau nebenaudos vandens kaip bausmės įrankio. Tai suteikia vilties net giliausioje neviltyje, rodydamas, kad Dievo pyktis visada ribotas, o Jo malonė – beribė.
Ezekielio knyga rašo kaip vaivorykštė įgauna dar didingesnį atspalvį. Pranašas mato Dievo šlovę kaip „vaivorykštės spalvų spindesį debesyse lietingą dieną“ (Ez 1, 28). Čia ji nebe tik sandoros ženklas, bet ir Dievo buvimo apraiška – spindinti, visa apimanti šviesa, kuri primena Jo karališkumą ir neprieinamumą. Panašiai Apreiškimo knygoje vaivorykštė apgaubia sostą: „Ir tas, kuris sėdėjo, buvo panašus į jaspio ir karneolio akmenį; o aplink sostą vaivorykštė, panaši į smaragdą“ (Apr 4, 3). Šis vaizdinys pabrėžia amžiną Dievo šventumą, kur vaivorykštė tampa karūna, jungiančia žemę su dangaus karalyste.
Viduramžių teologai, pavyzdžiui, šventasis Tomas Akvinietis savo „Summa Theologica“, vaivorykštę matė kaip Dievo teisingumo ir gailestingumo pusiausvyrą. Spalvos nebuvo atsitiktinės: raudona simbolizavo Kristaus kraują ir atpirkimą, žalia – atgimstančią žemę po tvano, mėlyna – dangaus gylį. Net liaudies pasakojimuose vaivorykštė tapo tiltu į rojų, kurį saugo angelai, o airių folklore ji veda prie aukso puodo – bet krikščioniškoje versijoje tas „auksas“ dažnai reiškia dvasines dovanas. Šiandien bažnyčiose vaivorykštė vis dar primena apie viltį po audrų, kviesdama žmones ieškoti Dievo pažadų kasdieniame gyvenime, net kai dangus tamsus. Ji rodo, kad Dievo planas visada veda prie šviesos, o žmogaus kelias – per tikėjimą į naują pradžią.