Sunkus akmuo nusirita nuo pečių – štai kaip krikščionybėje atrodo nuodėmių atleidimas. Tai Dievo veiksmas, kuris išlaisvina iš kaltės ir atveria kelią į amžinąjį gyvenimą. Nuodėmės – dideli nusikaltimai ar kasdienės klaidos: pyktis, pavydas, tingėjimas padėti kitam. Biblija sako, kad visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės (Rom 3, 23). Bet Dievas nori atleisti. Jėzus kalbėjo apie atleidimą žmonėms, kad ir Tėvas atleistų (Mt 6, 14). Atleidimas vyksta šiame gyvenime, o galutinis vaizdas atsiskleis Paskutiniame teisme.
Nuodėmės atleidžiamos per Atgailos sakramentą, vadinamą Išpažintimi. Žmogus eina pas kunigą, išpažįsta klaidas, gailisi, gauna atgailą ir absoliuciją. Kunigas taria žodžius, ir nuodėmės ištrinamos vardan Tėvo, Sūnaus bei Šventosios Dvasios. Dievas atleidžia ir asmeninėje maldoje, jei gailestis tikras. Ant kryžiaus Jėzus pasakė plėšikui: „Šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43) – užteko paprašymo. Ortodoksai laikosi panašios išpažinties, protestantai dažniau remiasi malda ir tikėjimu. Atleidimas galimas iki mirties, po jos lieka teismas pagal darbus.
Procesas prasideda nuo pripažinimo: klaida iškeliama į šviesą, neslepiama. Tada ateina gailestis – ne baimė bausmės, o liūdesys dėl įskaudinto Dievo ar artimo. Seka apsisprendimas nebekartoti. Atsiteisimas seka paskui: grąžinama pavogta, atsiprašoma įžeistasis. Išpažintis užbaigia – kunigui sunkioms nuodėmėms, Dievui lengvesnėms. Apaštalams Jėzus davė galią atleisti (Jn 20, 23), ir tai veikia per žmogų.
Atleidimas padeda pasiekti rojų, bet ne kaip automatinis bilietas. Jis nuvalo sielą, grąžina į malonės būseną. Be jo nuodėmė tampa barjeru. Šventumas būtinas, kad regėtum Viešpatį (Hbr 12, 14). Mirtis be sunkių nuodėmių ar po išpažinties veda į rojų, gal per skaistyklą lengvoms klaidoms valyti. Vis dėlto reikia gyventi tikėjime: mylėti Dievą, artimą, daryti gera. Palyginimas apie talentus (Mt 25) rodo, kad dovanos turi būti naudojamos. Atleidimas – pradžia, po jos eina kelias su darbais.
Šv. Augustinas jaunystėje gyveno palaidai: meilužės, vagystės, klaidingi mokymai. Motinos maldos ir apmąstymai atvedė prie išpažinties, atsivertimo – jis tapo didžiu šventuoju. Jo „Išpažintys“ rodo atleidimo galią. Šiandien alkoholikas, mušdavęs šeimą, eina į bažnyčią, išpažįsta, meta įprotį, atsiprašo. Gyvenimas keičiasi: darbas, vaikai, ramybė. Atleidimas duoda jėgų pokyčiui.
Viduramžiais kryžiaus žygiai kupini smurto, bet grįžę riteriai išpažindavo ir tapdavo vienuoliais ar labdariais. Kaliniams per kapelioną atleidimas atveria naują lapą po laisvės. Tyrimai pastebi, kad reguliari išpažintis mažina depresiją – kaltė išnyksta.
Žmonės kartais galvoja išpažinti vėliau, bet mirtis ateina netikėtai. Arba atleidimas be pokyčio – Biblija įspėja, kad Dievas nesišaipo (Gal 6, 7). Reikia vaisių, gerų darbų.
Nuodėmių atleidimas yra Dievo dovana per sakramentus, maldą, atgailą. Jis reikalauja pripažinimo, gailesčio, pasikeitimo. Tai žingsnis į rojų: nuvalo kelią, o eiti juo tenka su meile, tikėjimu, darbais. Kaip palaidūnas sūnus grįžo ir buvo priimtas (Lk 15), taip veikia ir dabar. Tai laisvė ir džiaugsmas danguje.
Neatleidžiama nuodėmė. Biblija mini vieną – nuodėmę prieš Šventąją Dvasią (Mt 12, 31–32). Tai ne konkretus poelgis, o užkietėjęs atsisakymas priimti Dievo gailestingumą: žmogus žino tiesą, bet sąmoningai atmeta atleidimą iki galo, tarsi sakydamas „ne“ Dievo meilei. Kitos nuodėmės, net sunkiausios – žmogžudystė, išdavystė – gali būti atleistos, jei gailestis tikras. Pavyzdžiui, karalius Dovydas nužudė ir svetimoteriavo, bet atgailojo ir buvo priimtas (2 Sam 12). Dievas niekada neatmeta besigręžiančio.
Atgailavimas pragare. Krikščionių mokymas aiškus: po mirties atgaila nebeįmanoma. Pragaro durys užsirakina iš vidaus – tai amžinas pasirinkimas atmesti Dievą. Turtingasis ir Lozorius palyginime (Lk 16, 19–31) rodo prarają: turtingasis kenčia ir prašo pagalbos, bet jau vėlu. Teismas baigtas, laisva valia nuspręsta. Todėl atleidimas – šiame gyvenime. Pragare nėra antrų šansų, tik amžinas atskyrimas nuo Dievo šviesos.
Įdomu tai, kad ankstyvojoje krikščionybėje vieša išpažintis buvo norma. Žmonės stodavo prieš visą bendruomenę ir garsiai įvardindavo savo klaidas. Tik vėliau, airių vienuolių dėka, atsirado privati išpažintis, kurią pažįstame šiandien. Tai padarė procesą intymesnį ir mažiau gąsdinantį. Taip pat verta paminėti, kad kunigas išpažinties metu tampa tarsi Dievo gailestingumo kanalu, o ne teisėju. Jis neturi teisės niekam pasakoti, ką išgirdo, net jei grėstų didžiausi nemalonumai. Ši paslaptis yra tokia griežta, kad kunigas privalo ją saugoti net mirties akivaizdoje. Galiausiai, atleidimas yra kvietimas keistis, o ne leidimas vėl daryti tą patį. Tai tarsi švarus popieriaus lapas, kurį gaunate kiekvieną kartą, kai nuoširdžiai pripažįstate savo netobulumą.