Sūra Muhammad – tai keturiasdešimt septintas Korano skyrius, turintis trisdešimt aštuonias eilutes. Ji priskiriama mediniam laikotarpiui, kai musulmonų bendruomenė jau buvo persikėlusi iš Mekos į Mediną ir turėjo kur kas sudėtingesnių iššūkių: politinių, karinių ir socialinių. Šiame kontekste Dievo žodis kreipiamas į bendruomenę, kuri turėjo ne tik patikėti naujuoju tikėjimu, bet ir jį ginti, palaikyti, auginti. Sūros pavadinimas kilęs iš pranašo Mahometo vardo, nes būtent jo misija ir tikėjimas jo skelbta tiesa yra tekstų šerdis.
Istoriškai ši sūra buvo suvokta kaip atsakas į tuometines situacijas, kai musulmonai susidurdavo su priešiškomis jėgomis, kurios bandė užkirsti kelią islamo plitimui. Tačiau svarbu, kad tekstas nesusitelkia tik į karinį aspektą. Jame išryškėja vidinis dvasinis tikslas: tikėjimas privalo tapti veiksmu. Islamo tradicija niekada neatskiria įsitikinimo nuo elgesio. Sūra Muhammad nuosekliai kartoja, kad geri darbai yra tikėjimo įrodymas, o netikėjimas su blogais veiksmais paverčia žmogaus pastangas beprasme dulkėmis. Viena žinomiausių šios sūros minčių: tie, kurie tiki ir daro gera, sulauks Dievo atleidimo ir atlygio; tie, kurie trukdo Dievo keliui, išbarsto savo darbus vėjais.
Tekste galima įžvelgti kelias aiškias temines kryptis. Pirma – ištikimybė pranašui. Tikėjimas į Dievą islame neatsiejamas nuo pripažinimo, kad Muhammadui suteikta paskutiniųjų Dievo apreikščių misija. Kas neigia pranašą, tas neigia ir Dievą. Antra – drausmė ir atsakomybė bendruomenėje. Ši sūra dažnai pabrėžia, kad Dievas stebi širdžių ketinimus. Neužtenka deklaruoti tikėjimą, jeigu žmogus išlieka dviveidis ir apkalbinėja ar griauna brolius ir seseris tikėjime. Toks veidmainystės motyvas sutinkamas ne vien šiame skyriuje, bet čia jis tampa itin ryškus. Trečia – kovos tikslas. Tekstas pripažįsta karinę realybę, bet susiedamas ją su dvasiniais kriterijais: kova gali būti teisėta tik tada, kai gbrėsiama bendruomenės gyvybei ir tikėjimo laisvei. Tai nėra agresyvus plėtimosi šūkis, o perspėjimas, kad blogiui pasiduoti negalima vien iš baimės.
Sūra rodo Dievą, kuris atsilygina pagal širdį ir veiksmą. Dievas mato ir tikėjimą, ir abejones, ir drąsą, ir išdavystę. Amžinas atpildas sūroje pateikiamas kaip tikra realybė: vieni bus įvesti į sodus, kurie teka upėmis, o kitiems, atsisakiusiems tiesos, jų pačių darbai taps našta ir juos nugramzdins. Tokie vaizdiniai islame turi tiek moralinį, tiek pamokantį tikslą. Jie formavo ankstyvosios ummos pasaulio suvokimą: ši žemė yra tik žingsnis, kuris skaičiuojamas.
Kita svarbi tema – žmogaus pasirinkimas ir jo pasekmės. Tekstas nuolat kviečia pasirinkti tiesos kelią, nes laikas ribotas. Kas atstumia tikėjimą, tas atstumia ir progą pasikeisti. Ši mintis turi ne pabaigos, o įspėjimo toną: Dievas visada pasiruošęs atleisti, tačiau žmogus turi pats ateiti pas Jį savo žingsniu. Geri darbai nėra tik moralinis papuošalas, o gyvybiškai reikalingas atsakas į tikėjimą. Tik taip žmogus įrodo, kad jo širdis nėra vien žodžių dėžutė.
Ši sūra naudojama islamo pamaldose, ypač tais atvejais, kai kalbama apie asmeninę atsakomybę, Dievo teisumą ir tikėjimo apsaugą bendruomenėje. Dvasinėje praktikoje ji skaitoma kaip priminimas, kad musulmonas privalo išlaikyti sąžiningą širdį, veikliai gyventi ir nepamiršti, kokia misija jam patikėta. Prasmė ir šiandien lieka gyva: tikėjimas nėra vien knygoje likęs žodis, o kasdienis veiksmas, darantis gerą artimui ir ginantis teisingumą.
Muhammad
1
Tie, kurie netikėjo ir trukdė kitiems eiti Dievo keliu – Jis sunaikino jų darbus.
Dievas atmeta netikinčiųjų pastangas, nes jos neatitinka Jo valios ir veda kitus nuo tiesos.
2
O tie, kurie tiki ir daro gerus darbus, ir tiki tuo, kas buvo apreikšta Mahometui – tai tiesa nuo jų Viešpaties – Jis atleidžia jų nuodėmes ir pagerina jų padėtį.
Tikintieji, pripažįstantys Mahometo misiją, yra apdovanojami Dievo malone ir dvasiniu augimu.
3
Taip yra todėl, kad netikintieji seka melą, o tikintieji seka tiesą nuo savo Viešpaties. Taip Dievas pateikia žmonėms jų pavyzdžius.
Dievas parodo skirtumą tarp tiesos ir melo, kad žmonės galėtų pasirinkti teisingą kelią.
4
Kai susiduriate su netikinčiaisiais mūšyje, smogkite jiems, kol juos nugalėsite. Tada suriškite juos tvirtai. Po to – arba parodykite malonę, arba išpirką – kol karas baigsis.
Ši eilutė kalba apie elgesį karo metu, pabrėžiant teisingumą ir galimybę atleisti ar išpirkti belaisvius.
5
Jei Dievas norėtų, Jis pats juos nubaustų, bet Jis leidžia jums išbandyti vieni kitus.
Karas ir išbandymai leidžia tikintiesiems parodyti ištikimybę ir pasitikėjimą Dievu.
6
O tie, kurie žuvo Dievo kelyje – Jis niekada neleis, kad jų darbai būtų veltui.
Kankiniai, žuvę dėl tikėjimo, yra pagerbiami ir jų pastangos amžinai vertinamos.
7
Jis juos ves ir pagerins jų padėtį.
Dievas apdovanoja tikinčiuosius dvasiniu vadovavimu ir ramybe.
8
Jis įves juos į rojų, apie kurį Jis jiems pranešė.
Tikintieji, ypač kankiniai, bus apdovanoti amžinuoju gyvenimu rojuje.
9
O tie, kurie netikėjo – jiems bus nelaimė, nes jie nekenčia to, ką Dievas apreiškė.
Netikintieji, atmetę Dievo žodį, patirs pasekmes dėl savo priešiškumo tiesai.
10
Ar jie nematė, kaip buvo galas tiems, kurie buvo prieš juos? Dievas juos sunaikino, o netikintieji laukia panašaus likimo.
Dievas primena istorinius pavyzdžius, kad įspėtų dabartinius netikinčiuosius apie galimą bausmę.
11
Tai todėl, kad Dievas yra tikinčiųjų gynėjas, o netikintieji neturi gynėjo.
Dievas saugo ir palaiko tuos, kurie tiki, o netikintieji lieka be dieviškos apsaugos.
12
Dievas įves tuos, kurie tiki ir daro gerus darbus, į sodus, po kuriais teka upės. O netikintieji mėgaujasi ir valgo kaip gyvuliai, o jų buveinė – ugnis.
Tikintieji bus apdovanoti rojumi, o netikintieji gyvena beprasmį gyvenimą, kurio galas – pragaras.
13
Kiek miestų buvo galingesni už tavo miestą, kuris tave išvarė – Mes juos sunaikinome, ir jiems nebuvo pagalbos.
Dievas primena, kad net stipriausi miestai buvo sunaikinti dėl netikėjimo ir nedorybės.
14
Ar tas, kuris remiasi aiškiu įrodymu iš savo Viešpaties, yra kaip tas, kurio blogi darbai jam buvo pagražinti ir kuris seka savo geiduliais?
Skirtumas tarp tikinčiojo, vadovaujamo tiesos, ir netikinčiojo, vedamo iliuzijų ir troškimų.
15
Štai rojus, pažadėtas dievobaimingiesiems: jame yra upės vandens, kuris nesugenda, upės pieno, kurio skonis nesikeičia, upės vyno, malonumo geriantiesiems, ir upės išgryninto medaus. Jiems ten bus visokių vaisių ir jų Viešpaties atleidimas. Ar jie lygūs tiems, kurie amžinai bus ugnyje ir bus girdomi verdančiu vandeniu, kuris plėšo jų žarnas?
Vaizdingas kontrastas tarp rojaus palaimos ir pragaro kančios – kvietimas rinktis dievobaimingumą.
16
Tarp jų yra tokių, kurie klausosi tavęs, bet kai išeina nuo tavęs, sako tiems, kuriems duotas žinojimas: „Ką jis ką tik pasakė?“ Jie yra tie, kurių širdis Dievas užantspaudavo, ir jie seka savo geiduliais.
Kai kurie žmonės išoriškai klauso, bet viduje lieka uždari tiesai – jų širdys užantspauduotos.
17
O tiems, kurie vadovaujasi tiesa, Jis dar daugiau ją sustiprina ir suteikia jiems dievobaimingumą.
Dievas padeda tiems, kurie nuoširdžiai ieško tiesos, augti dvasiškai.
18
Ar jie laukia nieko kito, kaip tik paskutinės valandos, kad ji ateitų staiga? Jau pasirodė jos ženklai. Bet kai ji ateis, ar jiems bus naudinga priminimas?
Įspėjimas apie paskutinį teismą – kai jis ateis, bus per vėlu keistis.
19
Žinok, kad nėra dievo, išskyrus Dievą, ir prašyk atleidimo už savo nuodėmes bei už tikinčiuosius vyrus ir moteris. Dievas žino jūsų judėjimą ir buvimo vietą.
Raginimas tikėti vieną Dievą, atgailauti ir melstis už visus tikinčiuosius – Dievas viską mato.
20
Tie, kurie tiki, sako: „Kodėl nebuvo nuleista sūra?“ Kai nuleidžiama aiški sūra, kurioje minimas karas, matai tuos, kurių širdyse yra liga, žiūrinčius į tave kaip į mirties ištiktą.
Kai tikintieji laukia vadovavimo, kai kurie, turintys abejonių, išsigąsta Dievo įsakymų.
21
Jiems geriau būtų paklusnumas ir gražus žodis. Kai reikalas nuspręstas, būtų geriau, jei jie būtų ištikimi Dievui.
Dievas vertina paklusnumą ir nuoširdumą – ne tik žodžius, bet ir veiksmus.
22
Jei nusigręžtumėte, ar nesukeltumėte žemėje sugedimo ir nenutrauktumėte giminystės ryšių?
Dievas įspėja, kad nepaklusnumas veda į moralinį ir socialinį sugedimą.
23
Tie, kurie tai daro, yra tie, kuriuos Dievas prakeikė, padarė kurčiais ir aklais.
Netikintieji, kurie griauna bendruomenę, yra atskirti nuo tiesos – dvasiškai kurti ir akli.
24
Ar jie neapmąsto Korano? Ar jų širdys užrakintos?
Dievas kviečia žmones mąstyti, o ne tik mechaniškai klausytis – tikroji tiesa atsiveria apmąstymuose.
25
Tie, kurie atsitraukia po to, kai jiems buvo aiškiai parodytas teisingas kelias, yra tie, kuriuos suviliojo Šėtonas ir kuriems jis suteikė vilčių.
Įspėjimas apie tuos, kurie žino tiesą, bet ją atmeta – jų širdis užvaldė iliuzijos ir klaidingi pažadai.
26
Tie, kurie atsitraukė, sakė tiems, kurie nepatikėjo: „Mes jums paklusime kai kuriuose reikaluose.“ Bet Dievas žino jų paslaptis.
Netikintieji slapta palaiko ryšius ir susitarimus – Dievas mato jų veidmainystę.
27
Kaip jų veidai atrodys, kai angelai juos ims, mušdami jų veidus ir nugaras?
Dievas vaizduoja bausmę tiems, kurie miršta netikėdami – tai fizinis ir dvasinis skausmas.
28
Tai todėl, kad jie sekė tai, kas supykdė Dievą, ir nekenčia to, kas Jam patinka. Todėl Jis padarė jų darbus beverčiais.
Dievas atmeta tuos, kurie sąmoningai priešinasi Jo valiai – jų pastangos neturi vertės.
29
Ar tie, kurių širdyse yra liga, mano, kad Dievas neatskleis jų pykčio?
Įspėjimas veidmainiams – jų vidinis priešiškumas bus atskleistas.
30
Jei norėtume, Mes parodytume juos tau, ir tu juos atpažintum iš jų veido bruožų. Bet tu juos pažinsi iš jų kalbos. Dievas žino jūsų darbus.
Dievas leidžia pranašui atpažinti veidmainius – jų žodžiai išduoda jų širdis.
31
Mes tikrai išbandysime jus, kol atpažinsime tuos iš jūsų, kurie kovoja ir yra kantrūs, ir patikrinsime jūsų žinias.
Dievas išbando tikinčiuosius, kad išryškėtų jų ištikimybė ir dvasinė stiprybė.
32
Tie, kurie netiki ir trukdo kitiems eiti Dievo keliu, ir priešinasi pranašui po to, kai jiems aiškiai parodytas teisingas kelias – jie nieko nepadarys Dievui, o Jis padarys jų darbus beverčiais.
Dievas įspėja apie sąmoningą pasipriešinimą – tai veda į dvasinį pralaimėjimą.
33
O jūs, kurie tikite! Pakluskite Dievui ir pakluskite pranašui, ir nepadarykite savo darbų beverčiais.
Raginimas tikintiesiems – ištikimybė Dievui ir pranašui yra būtina, kad jų pastangos būtų prasmingos.
34
Tie, kurie netiki ir miršta būdami netikėjime – Dievas jiems niekada neatleis.
Dievas pabrėžia, kad mirtis netikėjime uždaro duris atgailai ir atleidimui.
35
Todėl nepalūžkite ir nekvieskite taikai, kai esate viršesni. Dievas yra su jumis ir niekada neleis, kad jūsų darbai būtų veltui.
Tikintieji turi išlikti tvirti – Dievas palaiko jų pastangas ir neleidžia joms nueiti veltui.
36
Gyvenimas šioje žemėje – tik žaidimas ir pramoga. Jei tikėsite ir būsite dievobaimingi, Jis duos jums atlygį ir neprašys jūsų turto.
Dievas primena, kad tikrasis gyvenimo tikslas – tikėjimas ir dievobaimingumas, o ne materialūs dalykai.
37
Jei Jis jo paprašytų ir spaustų jus, jūs taptumėte šykštūs, ir Jis atskleistų jūsų vidinį priešiškumą.
Dievas žino žmogaus polinkį į šykštumą – tikėjimas turi būti nuoširdus, ne tik išorinis.
38
Štai jūs kviečiami aukoti Dievo kelyje, bet kai kurie iš jūsų tampa šykštūs. O kas yra šykštus – tas yra šykštus sau pačiam. Dievas yra turtingas, o jūs – vargšai. Jei nusigręšite, Jis pakeis jus kitais žmonėmis, ir jie nebus kaip jūs.
Dievas kviečia į dosnumą ir tikėjimą – šykštumas rodo dvasinį skurdą, o Dievas gali pakeisti bendruomenę, jei ji nepaklusni.