Medėja

„Medėja“ – Euripido tragedija apie išdavystę, kerštą ir moters galią.

Pavadinimo formos:
– Lietuviškai: Medėja
– Senovės graikų kalba: Μήδεια (Mēdeia)
– Angliškai: Medea

Visose kalbose pavadinimas nurodo tą pačią mitologinę figūrą – Kolchidės princesę Medėją, žinomą dėl savo magiškų galių ir tragiško likimo. Lietuviškai dažniausiai vartojama forma „Medėja“, išlaikanti originalo skambesį.

„Medėja“ yra senovės graikų tragedija, parašyta Euripido – vieno iš trijų didžiųjų Atėnų dramaturgų (kartu su Aischilu ir Sofokliu). Kūrinys pirmą kartą pastatytas 431 m. pr. Kr. Atėnuose per Dionisijos festivalį. Nors spektaklis tuo metu nelaimėjo pirmosios vietos, vėliau jis tapo vienu garsiausių ir labiausiai analizuojamų Euripido darbų.

Euripidas rašė „Medėją“ tuo laikotarpiu, kai Atėnų visuomenėje vyko intensyvios diskusijos apie moterų padėtį, šeimos struktūrą ir politinę galią. Tragedija išsiskiria tuo, kad moters figūra – Medėja – yra ne pasyvi auka, o aktyvi veikėja, kuri pati priima sprendimus ir įgyvendina savo kerštą.

Tragedijos centre – Medėjos ir Jasono santykiai. Jasonas, su Medėjos pagalba gavęs auksinį vilną, išduoda ją ir nusprendžia vesti Korinto karaliaus dukterį. Medėja, išduota ir pažeminta, nusprendžia atkeršyti – nužudo karalių, jo dukterį ir galiausiai savo pačios vaikus, kad Jasonas liktų be nieko. Tai viena iš stipriausių ir labiausiai šokiruojančių moters keršto istorijų Vakarų literatūroje. Kai Jasonas supranta, kokia baisi kaina už jo neištikimybę sumokėta, Medėja neleidžia jam nei atsiimti vaikų kūnų, nei maldauti pasigailėjimo – ji pakyla į dangų dievo Helijo pasiųstame vežime ir palieka Jasoną griuvėsiuose, atimtą nuo visos savo ateities. Korinto žmonės lieka priblokšti: dora motina virto siaubą keliančia jėga, kurios kerštas nepažino ribų. Istorija tapo klasikinio klausimo apie meilės, garbės ir teisingumo kainą pavyzdžiu – kai išduotas žmogus renkasi skausmą sukelti didesnį, negu pats išgyveno.

„Medėja“ parašyta pagal klasikinės graikų tragedijos struktūrą:
– Prologas – Medėjos auklė pristato situaciją ir įtampą.
– Parodas – choras įžengia ir pradeda dalyvauti veiksme.
– Epeisodiai – pagrindiniai veiksmo epizodai, dialogai tarp veikėjų.
– Stasimonai – choro giesmės, komentuoja veiksmą ir išreiškia moralines įžvalgas.
– Eksodas – paskutinė scena, kurioje Medėja išskrenda vežimu, traukiamu dieviškų žirgų, ir palieka Jasoną su jo skausmu.

„Medėja“ yra vienas iš giliausių tekstų apie moters psichologiją, kerštą, meilę ir išdavystę. Ji kelia klausimus apie teisingumą, moralę, motinystę ir galią. Euripidas čia pateikia sudėtingą veikėją, kuri nėra nei visiškai teigiama, nei visiškai neigiama – ji yra žmogus, veikiamas emocijų, skausmo ir troškimo atkurti savo orumą.

„Medėja“ nėra religinis kūrinys siaurąja prasme, bet jame religija, mitologija ir dievų pasaulis yra neatsiejama dramaturginė ir simbolinė ašis:

• Dievų pasaulis yra nuolat šalia: Medėja yra ne tik Kolchidės princesė, bet ir Helijo – saulės dievo – anūkė, todėl ji turi dievišką kilmę. Tai suteikia jai ne tik išskirtinį statusą, bet ir magiškų galių, kurios laikomos dieviškos prigimties ženklu.
• Magija ir ritualai: Medėja dažnai vaizduojama kaip žiniuonė, naudojanti magiškus ritualus, žoleles, nuodus. Senovės graikų religijoje tokie veiksmai buvo susiję su dievų malone arba jų įtaka – ypač Hekatei, požemių ir magijos deivei, su kuria Medėja kartais siejama.
• Kerštas ir dieviškas teisingumas: Tragedijoje iškeliami klausimai apie moralę, kaltę ir bausmę, kurie senovės graikų religijoje buvo glaudžiai susiję su dievų valia. Nors Medėja įvykdo siaubingą kerštą, ji nebaudžiama žmonių ar dievų, o išskrenda vežimu, kurį siunčia jos protėvis Helijas. Tai galima interpretuoti kaip dievišką pritarimą ar bent jau neutralumą, kas kelia daug klausimų apie teisingumą ir dievų požiūrį į žmogaus veiksmus.
• Aukos ir šventvagystė: Vaikų nužudymas – tai ne tik asmeninis kerštas, bet ir šventvagiškas veiksmas, peržengiantis žmogiškumo ribas. Tokie veiksmai senovės graikų religijoje dažnai buvo laikomi užtraukiantys dievų rūstybę, tačiau Medėjos atveju ši riba lieka dviprasmiška.

Pagrindiniai veikėjai

Medėja / Mēdeia

VEIKĖJAI:

• Auklė
• Auklėtojas
• Medėja
• Korintiečių moterų choras
• Kreontas
• Jasonas (Džeisonas)
• Egėjas
• Pasiuntinys
• Du Medėjos ir Jasono sūnūs

PROLOGAS

Veiksmas vyksta Korinto mieste, priešais Medėjos namus. Iš vidurinių durų išeina Auklė.

AUKLĖ
Kad tik Argo laivas nebūtų plaukęs į Kolchidę
Per mėlynas Simplėgadų bangas.
Kad tik Pelijo kalnuose pušis nebūtų virtusi
Irklu didvyrių rankoms,
Kai jie išvyko pargabenti auksinės vilnos.

Tuomet mano ponia Medėja nebūtų pasiekusi Jolką,
Apkerėta Jasono meilės.
Nebūtų išmokius Pelijo dukterų nužudyti tėvą,
Nebūtų pabėgusi į Korintą su vyru ir vaikais.
Nebūtų pelniusi šios šalies žmonių palankumo,
Stengdama įtikti Jasonui.

Didžiausia palaima – kai žmona su vyru gyvena darniai.
Dabar – vieni vaidai, o meilė dingo.
Jasonas paliko mano ponią ir vaikus,
Kad galėtų vesti karalaitę – Kreonto dukterį,
Korinto valdovo vaiką.

Medėja – išduota ir pažeminta.
Ji prisimena priesaikas ir duotus įžadus,
Šaukiasi dievų, kad išgirstų,
Kaip Jasonas atsilygino už jos ištikimybę.

Ji nevalgo, guli, sielvartauja,
Dieną naktį lieja ašaras.
Kai suprato, kad vyras ją apgavo,
Nepakelia nuo žemės nei veido, nei akių.
Ji – kaip uola, kaip jūros banga,
Kurčia draugų paguodai.

Kartais pasuka baltą kaklą
Ir rauda tėvo, tėvynės, namų,
Kuriuos paliko dėl Jasono,
O tas ją niekina.

Ji nekenčia vaikų – juos pamačius, liūdna.
Bijau, kad ji gali ką nors baisaus sumanyti.
Jos būdas atkaklus, ji nepakęs skriaudos.
Aš ją pažįstu – neramu,
Kad neįslinktų į rūmus ir durklu nepervertų nuotakos širdies,
Kad neužmuštų valdovo ir jaunavedžio,
Ir dar didesnio vargo neužtrauktų sau.

Medėja – pavojinga.
Kas su ja susigrums, sunkiai laimės.

Bet štai – jos vaikai parbėga, pabaigę žaisti.
Jiems nerūpi motinos nelaimė –
Jaunystė nemėgsta liūdesio.

Įeina Auklėtojas su dviem Medėjos sūnumis.

AUKLĖTOJAS
Senele, mano viešpatės namų brangioji,
Ko stovi viena prie durų,
Apraudodama nelaimę?
Kaip Medėja gali būti be tavęs?

AUKLĖ
Seneli, tu auklėji Jasono vaikus…
Geri tarnai užjaučia savo ponus,
Jų sielvartas mums skaudina širdį.
Ir aš, daug skausmo patyrusi,
Išėjau pasakyti žemei ir dangui
Apie savo ponios nelaimę.

AUKLĖTOJAS
Ar ji dar nenustojo aimanuoti?

AUKLĖ
Deja – tai tik pradžia. Galo nematyti.

AUKLĖTOJAS
Beprotė – jei ponus taip galim vadinti –
Nežino, kad gresia dar viena nelaimė.

AUKLĖ
Kokia, seneli? Pasakyk viską, neslėpk.

AUKLĖTOJAS
Ai, nieko… Gaila, kad prasitariau.

AUKLĖ
Prisiek smakru ir pasakyk – aš tylėsiu.

AUKLĖTOJAS
Kai buvau prie Peirenės šaltinio,
Kur senukai žaidė kauleliais,
Girdėjau juos kalbant – nors apsimečiau negirdįs –
Kad Kreontas, šio krašto valdovas,
Nutaria ištremti Medėją su vaikais.
Bet ar tai tiesa – nežinau.
Norėčiau, kad tai būtų tik gandas.

AUKLĖ
Ar Jasonas leis skriausti savo vaikus,
Net jei pyksta ant jų motinos?

AUKLĖTOJAS
Naujoji giminė brangesnė visados;
Ir jam sava šeima dabar jau nemiela.
AUKLĖ
Mes žūsim, jei nauja nelaimė prisidės
Dar prie senosios, kol šitos neiškentėm.
AUKLĖTOJAS
Bet tu, – nes dar ne laikas poniai tai žinot, –

Tylėk ir nesakyk, ką patikėjau tau.
AUKLĖ
Vaikeliai, ar jūs girdit? Štai koks tėvas jums!
Aš jo nekeikiu, mano viešpats juk jisai,
Tačiau koks blogas pasidarė jis saviems.
AUKLĖTOJAS
O kas gi iš žmonių ne toks? Juk tu žinai:

Save labiau kiekvienas myli nei draugus,
Vieni su pagrindu, kiti gi dėl naudos, –
Vaikų nekenčia tėvas dėl naujos žmonos.

Maldaujant buvo įprasta paliesti rankomis maldaujamo asmens smakrą arba barzdą, o paskui apkabinti jo kelius.
Peirenės šaltinis dėl savo gero ir sveiko vandens buvo laikomas šventu. Čia buvo gražiausia Korinto miesto vieta.

AUKLĖ
Gerai bus viskas. Eikite namo, vaikai.
O tu laikyk kiek galima juos nuošaliau

Ir neprileisk artyn prie motinos niaurios.
Aš jau mačiau, kaip ji paklaikusiom akim
Žiūrėjo į vaikus, lyg bloga geisdama.
Žinau, ji tolei nirš, kol pražudys ką nors,
Geriau – lai žudo priešus, o ne artimus.

Aukl ė tojas išeina
MEDĖJA (iš rūmų)
Nelaiminga esu! Kaip sunku man kentėt!
Ak mirtie, o mirtie, tu priimki mane!
AUKLĖ
Ašen ką tik sakiau jums, vaikeliai mieli, –
Jau širdis jūsų motinos tvinsta rūsčiu,
Tad skubėkit greičiau, paskubėkit namo

Ir geriau į akis nesirodykit jai,
Prie jos neikit artyn, pasisaugokit jos
Tokio būdo žiauraus ir jos sielos nuožmios
Įtūžimo baisaus!
Tiktai bėkit greičiau, paskubėkit namo!

Aš gerai jau matau: debesėlis kančių,
Dar mažutis pradžioj, tuoj pavirs širdyje
Kuo didžiausia audra. Ir kas gali žinot,
Ką įvykdys jinai, taip labai niršdama,
Begalinių kančių iškamuota?

MEDĖJA (iš rūmų)
Ai, ai!
Kaipgi man neraudot, tiek pakėlus kančių!
Nelaiminga esu!.. Jus prakeikiu, vaikai .
Ak, prasmekit kartu jūs su tėvu savu,
Su jumis ir namai teprasmenga!
AUKLĖ
Ak, o varge, kokia nelaiminga esu!

Kam gi kaltint vaikus už jų tėvo kaltes?
Kodėl jų nekenti? Ak vaikeliai, bijau,
Kad nelaimė kokia gali jus pražudyt.
Nes valdovai baisiausiai užgaidūs yra,
Jie teklauso mažai, viešpataut geisdami,

Ir savąsias aistras jie suvaldo retai.
Tad geriausia, manau, tarp sau lygių gyvent,
Ir norėčiau ramiai žilo plauko sulaukt,
Pasitraukus toli nuo valdovų aistrų.

Šiuos žodžius Medėja sako, matydama savo vaikus, einančius į rūmus.

Nuosaikumas yra pats savaime gražus,

O gyvenime mūsų iš tikro jisai
Pats verčiausias žmonėms: net puikiausia lemtis
Mirtingiesiems neduos niekad laimės pilnos,
O kada ant namų ima rūstaut dievai,
Dar didesnį jiems vargą pasiunčia.4

PARODAS
Įeina korintiečių moterų choras
CHORAS
Mes girdėjom verksmus ir graudingas raudas
Nelaimingos kolchietės.
Ar nenurimo dar ji, pasakyk mums, senele,
Mes čia prie durų girdėjom
Namuos jos raudojimą graudų.

Mieloji senele,
Nedžiugina mūs ta nelaimė namų,
Kuriuos taip širdingai mylėjom.
AUKLĖ
Nebėra jau namų, jau ir laimės nebėr!
Jisai džiaugias kartu su valdovo dukra,

O manoji ponia rūmuos rauda viena,
Ir šitoj jos kančioj net geriausi draugai
Neberanda jai žodžių paguosti.
MEDĖJA (iš rūmų)
Ai, ai!
Tegu trenkia perkūnas iš aukšto dangaus
Man į galvą tiesiog! Kam gi man begyvent?

Ak, aš trokštu dabar tik numirti greičiau
Ir pabaigti gyvenimo kančią!
CHORAS
Strofa
O Dzeuse, o žeme, o šviesa dangaus,
Ar girdite jūs nelaimingos žmonos
Dejavimą graudų?

Koks geismas besotis, beprote,
Į pražūtį traukia tave?

Auklė samprotauja apie valdovų išdidumą, jų aistrą viešpatauti ir nuosaikų, ramų paprastų žmonių gyvenimą. Euripidui buvo

prikišama, kad jis, įvedęs į savo tragedijas šalia karalių ir didvyrių paprastus žmones, leidžia jiems filosofuoti sunkiomis temomis
ir aukštu stiliumi.

Mirtis nepavėlins ateiti,
Tu jos nemaldauk.
Jei vyras tavasis

Jau kitą pamilo,
Ant jo tu dėl to nesirūstink,
Jam Dzeusas už tai atmokės.
Per daug nesigraužk
Dėl mylimo vyro.

MEDĖJA (iš rūmų)
O galingasai Dzeuse, Temide didi,
Ar jūs matot nūnai, kokį vargą kenčiu,
Su niekšu tuo kadai susirišus pati
Didžia priesaika? O kad išvysčiau aš jį
Ir jo žmoną sumaltus į dulkes kartu

Su namais, nes daug bloga padarė jie man!
Ak, o tėve, o mieste, aš jus palikau,
Taip gėdingai nužudžiusi brolį kadai.
AUKLĖ
Ar jūs girdit, ką sako, kaip šaukia jinai,
Ir kaip meldžia globėj ą Temidę varge,

Patį Dzeusą, kurs priesaikas sergi budriai.
Juk negali taip būt, kad mažu dalyku
Pasitenkintų viešpatės rūstis!
CHORAS
Antistrofa
O kad ji greičiau pasirodytų mums
Ir mūsų dabar pasakytus žodžius

Išgirsti galėtų!
Gal pyktis baisus jai praeitų,
Sujaudinta siela nurimtų
Ir mūs prielankumo netrūktų
Padėti draugams.

Tu eik ir ją greitai
Pakviesk čia iš rūmų.
Pranešk, kad palankios jai esam,
Skubėk, kol savų nepražudė,
Nes rūstis kaskart
Labiau vis didėja.
AUKLĖ
Aš įvykdysiu tai, tačiau man neramu,
Ar valdovė manęs paklausys.
Betgi pareigą šitą atliksiu mielai.
Ji kaip liūtė, ką tik atsivedus vaikus,

Baisiomis akimis, įtarimo pilnom,

Tuoj apžvelgia tarnus, kai šie eina artyn
Pakalbėti su ja. Iš tikrųj ų nė viens
Nesuklystų visai, pavadinęs kvailais
Ir paikais tuos, kurie yr gyvenę prieš mus.

Jie ir šventėms, puotoms, taip pat vaišėms šaunioms
Sugebėjo sukurt maloniausi ų dainų,
Bet nė vienas daina ir kitarų garsais
Negalėjo žmon ėms nuraminti aistrų,
Dėl kurių visada su žudynėm baisiom

Pražūtingi vaidai ardo mūsų šeimas.
Iš tikrųj ų, jei mūs sopulingas kančias
Nuramintų daina, būtų laimė didi.
Tačiau kam puotose veltui traukti dainas,
Jei puota jau pati vien didžia prabanga

Mirtingiems daug džiaugsmo suteikia?
(Nueina į rūmus)
CHORAS
Epodas
Verksmus ir raudas graudulingas girdėjome:
Keikia Medėja veidmain į nedorėlį,
Vyrą, vedybas suardžiusį.
Dievus ji maldauja ir Dzeuso galingojo

Dukrą Temidę, besaugančią priesaikas,
Kad už skriaudas atmokėtų.
Heladėn Temidė per vandenis vedė ją
Tamsiąj ą naktį lig vartų, kur matosi5
Jūros erdvė begalinė.

PIRMAS EPEISODIJAS
Medėja ateina iš r ūmų, lydima aukl ės
MEDĖJA (chorui)
Korinto moterys, iš rūmų išėjau,
Kad priekaišto nemestumėt… Juk daugelį
Apšaukia išdidžiais dėl žvilgsnio jų drąsaus
Ar išvaizdos. Kiti gi, būdami lėti,
Sulaukia paniekos tarytum tinginiai.

Teisybės nepažinsi iš žmonių akių,
Nes, vienas kito nesupratę dar širdies,
Šnairuoja tuoj piktai, lyg kęsdami skriaudas.
Ateivis turi prisitaikyt prie kitų.
Pagirti negaliu miestiečio išdidaus,

Kurs esti paprastam piliečiui atžarus.

Medėja su Jasonu plauk ė į Kolchidę dieną ir naktį, niekur nesustodami. Vartai – Bosforo sąsiauris.

Dabar ištikęs netikėtas įvykis
Sugniuždė dvasią man; nenoriu aš gyvent.
Praradus džiaugsmą, mirt norėčiau, mielosios,
Nes tas, kurs viskas buvo man, – pažįstat jį, –

Tas mano vyras – jau blogiausias iš visų.
Tarp protą turinčių būtybių žemėje
Nelaimingiausios esame mes, moterys.
Pirmiausia už didžius turtus mes turime
Sau vyrą nusipirkt – valdovą sau pačioms;

Už šią blogybę dar didesnė yr kita:
Ir čia didžiausias mums pavojus – blogas jis
Ar geras. Moterims skyrybos – negarbė,
Taip pat pamesti vyro joms negalima.
Atėjus į namus, kur papročiai kiti,

Tėvų nemokytai, reik būti įžvalgiai,
Kad vyrui tu gražiai pataikytum įtikt.
Ir jeigu mums taip vargstant sekasi gerai
Ir vyras kantriai neša jungą su mumis,
Tai laimė pavydėtina, jei ne – verčiau

Numirti! Vyras, kai įgrista jam namie,
Pas bičiulius arba bendraamžius
Užeidamas, sau širdį gali nuramint.
O mes tiktai jį vieną turim tematyt.
Jie prikiša, kad saugios esame namie,

O jie gi grumiasi su ietimi kovoj.
O neišmanėliai! Verčiau man tris kartus
Stovėti su skydu kaip vienąsyk gimdyt.
Tačiau šie žodžiai tinka man tik, o ne jums,
Nes jūs tėvynę turit ir tėvų namus

Ir draugių apsuptos gyvenate linksmai,
O aš čia be tėvynės, vyro pamesta
Ir atvežta toli iš svetimos šalies;
Nėr motinos nei brolio, mano giminių,
Kur aš nubėgus pasiguosčiau varguose.

Dėl to aš vieno jus norėčiau paprašyt
Kai man pavyks surast kelius ir priemones,
Kaip vyrui už kančias galėčiau atsiteist
Ir uošviui, dukrą davusiam, ir jaunajai,

Tylėkite! Nors moteris yra baili,
Nors bijo kautis ir į kardą pažiūrėt,
Bet jeigu kas pažeidžia santuokos saitus,
Kitos būtybės nėr, taip kraujo trokštančios.
CHORO VADOVĖ
Tylėsiu. Tu teisingai vyrui keršysi,
Medėja. Aš nesistebiu, kad tu kenti.

Bet štai čionai Kreontas, viešpats šios šalies,
Ateina naujo nutarimo tau pranešt

Šis sušukimas akivaizdžiai rodo tolesnę choro laikyseną tragedijoje. Choras, visiškai netrukdydamas, leidžia Medėjai vykdyti

kerštą.

Įeina palydovų lydimas karalius Kreontas
KREONTAS
O tu, paniurėle, ant vyro nirštanti
Medėja, tau aš įsakau: išeik tuoj pat
Tremtin iš šito krašto su abiem vaikais

Ir negaišuok. Šiuo nuosprendžiu pats rūpinsiuos!
Ir tolei neisiu į namus, iki tavęs
Už šios šalies ribų neišvarysiu lauk.
MEDĖJA
Ai, ai! Aš, nelaiminga, visiškai žuvau!
Bures pakėlę priešai vejasi mane,

Ir iš nelaimės išsigelbėt kelio nėr.
Tačiau paklausiu, nors ir nuskriausta esu:
Už ką mane, Kreontai, iš šalies tremi?
KREONTAS
Bijausi aš, – nėra man reikalo tai slėpt, –
Kad mano dukros tu nepražudytumei.

Mane bijoti verčia daugel priežasčių:
Esi gudri ir nedoriems darbams gabi,
Niršti, kad vietos vyro lovoj netekai.
Žinau, man pranešė, jog keršyti rengies
Ir uošviui, ir jaunavedžiui, ir nuotakai.

Aš pasisaugosiu pirmiau, nei tai įvyks;
Nekenčiamam geriau dabar būt, moterie,
Negu paskui švelnumą savo apgailėt.
MEDĖJA
Ai, ai!
Ne tik dabar, Kreontai, bet jau ir seniau
Šlovė man kenkė ir daug bloga atnešė.

Todėl protingas tėvas niekados vaikams
Neturi stengtis išminties didžios suteikt:
Nors bus ir šiaip jie tinginiais vadinami,
Piliečiai jiems tada pradės dar pavydėt
Jei ką pareikši nauja neišmanėliams,

Tai jiems patauška ir kvailys atrodysi,
Bet jeigu protingesnis būsi ir už tuos,
Kurie išminčiais dedas, jie tavęs nemėgs.
Tokia pati lemtis ištiko ir mane:
Dėl savo proto aš nekenčiama esu –

Vieniems lėta, kitiems gi būdo per staigaus,
Tretiems net priešinga. Bet aš ne per gudri.
Ir tu bijai patirt ką bloga iš manęs,
Bet ne tokia esu, Kreontai, nebijok,
Niekuo valdovams negalėčiau nusikalst.

Kuo nuskriaudei mane? Išleidai dukterį,

Už ko geidei. Tik savo vyro nekenčiu.
O tu, manau, visai protingai padarei,
Ir nepavydžiu, kad tau puikiai sekasi.
Tad kelkit vestuves ir laime džiaukitės,

O man šiame krašte nedrauskite gyvent.
Ir nuskriausta tylėsiu viešpačiams klusni.
KREONTAS
Kalbi – net miela paklausyt, tačiau širdis
Nujaučia, kad kažką negera mums rengi.
Dabar tavim mažiau tikiu negu pirmiau,

Nes vyro ar moters, staiga užpykstančių,
Juk saugotis yra lengviau negu tylių.
Tad išsinešdink kuo greičiau ir nekalbėk!
Taip nutarta; jokia gudrybė nepadės
Tau – mano priešui – pasilikti čia pas mus.

MEDĖJA (puola Kreontui po kojų)
Pasigailėk manęs vardan jaunavedės!
KREONTAS
Tuščiai kalbi – neperkalbėsi tu manęs!
MEDĖJA ^\s*\d+\s+
Nejaugi tremsi, ir meldimas nepadės?
KREONTAS
Už mano šeimą tu mielesnė man nesi.
MEDĖJA
Tėvyne mano, kaip ilgiuosi aš tavęs!

KREONTAS
Išskyrus kūdikius, ir man brangiausia ji.
MEDĖJA
Ak, ak! Ta meilė – pražūtis baisi žmonėms!
KREONTAS
Nuo to priklauso, kaip likimas nulemia.
MEDĖJA
Ištirk, kas kaltas, Dzeuse, dėl nelaimių šių!
KREONTAS
Išeik, beprote, ir manęs tu nekankink.

MEDĖJA
Tai aš kenčiu ir jau prisikentėjau daug.

KREONTAS
Tave tarnai tuoj lauk iš čia jėga išmes.
MEDĖJA
To nedaryk, Kreontai, aš meldžiu tave.
KREONTAS
Man rodos, įkyrėti nori, moterie?
MEDĖJA
Gerai, išeisiu. Bet ne to maniau prašyt.

KREONTAS
Tai ko spiries, ko nepaleidi rankos man?
MEDĖJA
Nors vieną dieną dar man leiski pasilikt
Ir apgalvoti, kaip išvykti iš čionai!
Ir kur saviems vaikams surasti prieglaudą,
Nes tėvui jau visai nerūpi jo vaikai.

Bent jų pasigailėk! Juk tėvas pats esi –
Tad palankumo jiems gali parodyti.
Aš rūpinuosi ne savim, kad reiks išeit,
Bet jų, patekusių didžian vargan, verkiu.
KREONTAS
Man svetima griežta valdovo prigimtis;

Daug teko nukentėt, kad per švelnus buvau.
Aš ir dabar matau, kad negerai elgiuos,
Bet gausi, ko prašai. Tačiau aš tau sakau:
Jei Helijo žibintas ryt išvys tave
Ir tavo sūnus dar šio krašto ribose,

Tu mirsi! Duotas žodis atšauktas nebus.
Taigi, jei reikia, vieną dieną dar pabūk, –
Juk nedarysi nieko bloga, ko bijau.
Kreontas su palydovais išeina
CHORO VADOVĖ
Nelaimingoji žmona,
Kiek daug tu kančių iškentėti turi.

Kur tau kreiptis dabar ir kur prieglaudą rast?
Kur tu rasi namus arba kraštą, kuris
Iš nelaimių tave išvaduotų?
Kaip nubloškė dievas, Medėja, tave
Į didžiausių nelaimių verpetą!

MEDĖJA

Helijas – saulės dievas, tad Helijo žibintas – saulė.

Visur mane nelaimės seka. Kas paneigs?
Bet nemanykite, kad viskas baigsis taip!
Dar daug jaunavedžiams sunkumų ateity,
Taip pat ir uošvių laukia nemaži vargai.
Jūs manot, kad aš būčiau meilikavus jam.

Jei būčiau nenumačius sau iš to naudos?
Nebūčiau žodžio tarus, lietus rankomis.
Bet jis apkvaišo ir, užuot manus planus
Galėj ęs suardyti ir ištremt mane,
Dar vieną dieną leido man čionai pabūt.

Paversiu aš lavonais šiandien priešus tris:
Ir tėvą, ir jo dukrą, vyrą savąj į.
Jiems nužudyti būdų daug turėdama,
Bičiulės, nežinau, kurį jų pasirinkt
Ar ugnį po jaunavedės namais pakišt,

Ar širdį jai aštriuoju durklu perverti,
Įslinkus į namus, kur stovi lova jos?
Bet vieno aš bijau: jei, slenkstį peržengus
Ir viskam pasiruošus, būsiu sučiupta,
Tai mano priešai mirštančią mane išjuoks.

Geriausia eit tiesiu keliu, kurs mums yra
Labiausiai įprastas: žudyti juos nuodais.
Gerai!
Jie mirs. Koks miestas gi tuomet priims mane,
Kas man pasiūlys saugų kraštą ir namus,
Kas prieglaudą suteiks ir kas mane apgins?

Aš nieko neturiu. Palauksiu kolei kas.
Lig prieglaudą kur gauti man viltis nušvis,
Vylingai ir slapta jiems rengsiu žudynes.
Bet jei nelemtos kliūtys man pastos kelius,
Aš durklo griebsiuos ir, nors grėstų man mirtis,

Žudysiu su nepaprasta drąsa visus.
Vardan Hekatės tos, kurią aš garbinu ,
Kurią globėja sau pati išsirinkau,
Kuri gyvena židiny manų namų,
Nė vienas nesidžiaugs, kas įžeidė mane!

Aš karčiu liūdesiu paversiu vestuves
Ir giminystę jų, ir savo ištremtį.
Tiktai drąsiau! Dabar parodyk, ką gali,
Medėja, klastomis ir savo apžavais!
Baisiajam darbui ruoškis! Ar užteks drąsos?

Matai, kaip tu kenti. Nebūk tad pajuoka
Sizifo bendrams, tiems Jasono giminėms ,
Kilmingo tėvo dukra, aine Helijo10.

Juk daug ką tu gali; be to, mes – moterys:
Nors visiškai netikusios geriems darbams,

Užtat daryt blogybes mes prityrusios.

Hekatė buvo laikoma burtininkių deive, todėl ji Medėjos glob ėja.
Sizifas – Korinto įkūrėjas ir pirmasis jo karalius. Korintas, kurio dukter į vedė Jasonas, buvo Sizifo įpėdinis.
Dievas Helijas augino ir sergėjo visus žmones. D ėl to Medėja save vadina jo dukra.

PIRMAS STASIMAS
CHORAS
I strofa
Šventos upės srovena atgal prie versmių,
Ir tiesa iškraipyta, dorybės nebėr,
O klasta vyrų širdis užvaldė.
Nemirtingiems dievams duotų priesaikų jie

Dabar visiškai jau nesilaiko.
Bet keičias piktieji gandai apie mus,
Ir garbė mūs gyvenimą gaubia.
Taip, moterų laukia šlovė nerami,
Nebesmerks jų gandai neteisingi

I antistrofa
O senobinės mūzos mūs dainių garsių
Savo giesmes jau greitai giedoti paliaus
Apie mūsų gudrumą ir klastą.
Jeigu Febas mus būtų išmokęs dainų
Ir skambėjimo lyros žavingo,

Tai mūsų giesmė iš tikrųj ų nūnai
Jums, o vyrai, kitaip suskambėtų,
O amžiai žili pasakytų mums daug
Apie mūsų ir vyrų likimą.
II strofa
Tu, tėviškę savo palikus,

Vykai širdimi, pilna meilės,
Praplaukti uolų nepabūgai.
Dabar svetimoj šalyje
Tu viena gyveni,
Savo vyro netekus.

Tave jie paniekintą, pamestą tremia
Į svetimą kraštą.
II antistrofa
Pradingo jau priesaikos šventos
Didžiojoj Heladėj; drovumas,
Pakilęs į dangų, nuskrido.

Nėra tau gimtųj ų namų,
Kur tu, vargše, kančioj
Pasiguosti galėtum.
Varžovė kita, tavo meilę pamynus,

Namuos viešpatauja.

ANTRAS EPEISODIJAS
Įeina Jasonas
JASONAS
Ne šiandien pirmąkart matau – dažnai mačiau:
Besaikis pyktis – blogis neapsakomas.
Tau buvo leista likt šioj žemėj ir namuos,
Kai tu valdovų valiai paklusni buvai, –
Dabar ištrems tave už tas paikas kalbas.

Visai man nesvarbu, vadink sau ir toliau
Jasoną vyru, nedoriausių iš visų.
Bet dėl šnekų tavų prieš valdovus, žinok:
Esi laiminga, kad tave tik ištremia.
Valdovų rūstų pyktį aš ramindavau,

Norėdamas, kad pasiliktum čia pas mus.
O tu kvailysčių nemeti, piktai kalbi
Prieš valdovus. Užtat ir būsi ištremta.
Aš ir dabar dar neišsižadu draugų
Ir ateinu dėl tavo labo, žmona, čia,

Kad su vaikais varge nebūtum išmesta,
Kad ko netrūktų tau. Tremtis juk teikia daug
Sunkių vargų. Nors tu manęs ir nekenti,
Tačiau linkėti bloga tau aš negaliu.
MEDĖJA
Bjaurybe tu! Geresnio žodžio nerandu

Tau už bailumą. Kaip tu išdrįsai ateit
Ir pasirodyti, toksai nekenčiamas
Ne tik dievų ir mano, bet visų žmonių.
Tai ne drąsa ir ne narsumas, artimiems
Padarius bloga, tiesiai į akis žiūrėt,

O begėdystė, ta didžiausia iš visų
Žmonijos ydų! Bet gerai, kad atėjai:
Kai iškalbėsiu, mano širdžiai bus lengviau.
Be to, ir tu kentėsi beklausydamas.
Dabar papasakosiu viską iš pradžios.

Išgelbėjau tave, tai graikai atmena,
Kurie kadaise Argu plaukė su tavim,
Kada kinkyti jaučių, prunkščiančių ugnim,
Apsėt mirties dirvonų pasiųstas buvai.
Tą slibiną, kurs neužmigdams rangėsi

Aplinkui aukso vilnas ir jas saugojo,
Aš užmušiau ir tau palaimą atnešiau.
Išdavus savo tėvą ir gimtus namus,
Pabėgau į Pelijo Jolką su tavim,
Daugiau širdies neg sveiko proto vedama.

Peliją nužudžiau žiauriausia mirtimi –
Jo dukrų rankom – ir tau baimę išblaškiau.
Tu tiek daug gera, niekše, gavęs iš manęs,
Metei mane ir kitą sau pasirinkai,
Nors ir turi vaikų. Jei neturėtum jų,

Aš dovanočiau tau, kad kitą pamilai.
Kur priesaika šventa? Aš negaliu suprast
Manai, kad viešpatavę liovėsi dievai,
Kad duota jau žmonėms kiti įstatymai!
Juk suvoki, kad tu sulaužei įžadus.

Štai ta ranka, kurią dažnai tu spausdavai,
Ir keliai mano! Veltui juos myluodavo
Beširdis vyras! O apgautoji viltie!
Gerai. Kaip su draugu kalbėsiu su tavim,
Nors gera iš tavęs sulaukt nesitikiu, –

Blogumas tavo, kai paklausiu, išaiškės:
Tai kur dabar man kreiptis? Į tėvų namus,
Kuriuos išmainius į tave čia atvykau?
Gal į vargšes Pelijo dukteris? Gražiai
Žudikę jųj ų tėvo jos namuos sutiks!

Jau taip yra: savų likau nekenčiama,
O tuos, kurių užgauti nenorėjau aš,
Sau priešais padariau, tave mylėdama.
Užtat sukilo moterų pavydas man
Kaip laimingiausiai nuotakai. Tai nuostabų

Ir ištikimą vyrą vargšė aš turiu,
Jei išvaryta bėgt iš krašto privalau
Be artimų, vienų viena su kūdikiais!
Garbė jaunavedžiui, kad aš, išgelbėjus
Tave, išeisiu elgetauti su vaikais.

O didis Dzeuse, kam tu galią mums davei
Atskirt tikrajam auksui nuo netikrojo,
Bet žmogui neįspaudei nė jokių ženklų,
Kad mes iš jų pažintume nedorėlį?
CHORO VADOVĖ
Baisi rūstybė kyla – numaldyt sunku, –

Kada įsidega kivirčai tarp draugų.
JASONAS
Berods turiu būt nemenku kalbėtoju,
Tarytum laivo sumaniu vairininku,
Kurs sugeba, suglausdamas bures, pabėgt,
O moterie, nuo tavo žodžių antplūdžio.

Per daug giriesi nuopelnais. O aš manau –
Manoj kelionėj iš diev ų ir iš žmonių
Viena tiktai Kipridė gelbėjo mane.
Nors tu protinga, bet nenori pripažint,
Kad pats Erotas neišvengiamom strėlėm

Tave juk privertė vis gelbėti mane.

Tačiau nenoriu visko smulkiai pasakot.
Žodžiu, jei man kiek nors padėjai, – neblogai,
Bet, man padėdama, tu daug daugiau gavai,
Negu kad man davei, – tai aš įrodysiu.

Pirmiausia, gyveni Heladės žemėje,
Ne barbarų krašte; patyrei teisę čia,
Įstatymų globoj saugi nuo sauvalės.
Kiekvienas graikas žino, kad protinga tu,
Ir išgarsėjai, – jeigu žem ės pakrašty

Gyventum, nežinotų nieks apie tave.
Nebūtų niekad aukso rūmai man mieli
Nei himnai, už Orfėj ą giedami gražiau,
Jei man gyvenimas praeitų be šlovės.
Tai tiek apie savuosius darbus pasakiau,

Nes tu pradėjai žodži ų karą prieš mane.
Matau, smerki baisiausiai, kad vedžiau
Karaliaus dukterį, bet tau įrodysiu,
Pirmiausia, kad protingai aš pasielgiau,
Paskui, kad dorovingai, o galų gale,

Kad gero iš visos širdies norėjau tau
Ir savo kūdikiams. Tik paklausyk ramiai.
Kada iš Jolkų krašto atvykau čionai
Ir kai mane lydėjo begal ės vargų,
Ką naudingesnio aš, pabėgėlis, surast

Galėjau, kaip karaliaus vesti dukter į?
Ir ne tavęs nekęsdamas, kaip tu sakai,
Taip pat ne geisdamas dar sau kitos žmonos,
Ne trokšdamas turėti dar daugiau vaikų;
Kuriuos turiu, užtenka, – skųstis negaliu.

Aš juk norėjau, kad gyventume gražiai,
Kad nieko mums netrūktų, nes gerai žinau:
Visi draugai iš tolo vargšo lenkiasi.
Vaikus išauklėt trokščiau mūs genties vertus
Ir išauginti brolius savo kūdikiams,

Sugiminiavęs juos, patogiai pagyvent.
Kam iš tiesų tau reikia dar daugiau vaikų?
O aš norėčiau per vaikus, kurie dar gims,
Jau esantiems padėt. Bene bloga mintis?
Taip nekalbėtum, jei nedegtum pavydu.

Bet jūs jau tokios, moterys: jei santuokos
Nedrumsčia niekas, manot viską turinčios,
Bet jei koksai šešėlis temdo santuoką, –
Kas gera ir gražu, nieku jūs laikote.
Vaikai žmonėms turėtų gimt kitu būdu,

Tada nereikalingos būtų moterys,
Ir nebebūtų jokio vargo žemėje.
CHORO VADOVĖ
Jasone, savo kalbą puikiai išpuošei,
Bet man atrodo, – nors šie žodžiai nepatiks, –

Tu neteisus, kad savo žmoną pametei.

MEDĖJA
Aš iš tiesų skiriuosi nuo kitų žmonių,
Nes man atrodo, jog labai griežtos bausmės
Sau nusipelno gražbylys nedorėlis.
Paslėpęs melą pagyrūniška kalba,
Jis daro pikta, bet jis ne per daug gudrus,

Tad man dabar tu nesirodyk įmantrus
Ir gražbylys, – viens žodis tuoj nutrenks tave:
Jei geras man buvai, turėjai pasitart
Ir mano sutikimą gaut, nevest slapta.
JASONAS
Gražiai padėjus b ūtum man šiam reikale,

Jei dėl vedybų būčiau pasisakęs tau,
Kuri net ir dabar iš pykčio vis niršti.
MEDĖJA
Ne tai galvojai, bet laikei sau negarbe
Sulaukt žilos senatvės su svetimšale.
JASONAS
Gerai žinok, ne moters geisdamas vedžiau

Karaliaus dukterį, kurią dabar turiu,
Bet, kaip esu minėj ęs, troškau tau padėt,
Norėjau karalai čius broliais išaugint
Saviems vaikams, kad jie turėtų atramą.
MEDĖJA
Nereikia man tos laimės, sielvarto pilnos,

Ir turtų nė jokių, kad širdį graužtų man!
JASONAS
Žinai, kaip elgtis ir kaip protingesnei tapt?
Tu gera nelaikyk sau niekada blogiu,
O laimėj nelaiminga nevadink sav ęs.
MEDĖJA
Taip, tyčiokis, nes tu juk prieglaudą turi,

O man paniekintai iš krašto reikia bėgt.
JASONAS
Pati norėjai to, neversk kalt ės kitiems.
MEDĖJA
Ką padariau? Vedžiau ir pamečiau tave?
JASONAS
Prieš valdovus kalbėjai nedoras kalbas.

MEDĖJA
Ir prakeikimą tavo giminei mečiau.

JASONAS
Daugiau aš su tavim nebesiginčysiu.
Jei nori paramos saviems vaikams ir sau
Iš mano turtų gaut kelionei, pasakyk,
Aukosiu noriai jums aš rankomis pilnom;
Draugams pasiųsiu ženklus, kad padėtų tau11.

O jeigu, moteriške, tu nenori to,
Kvaila esi, – jei liausies pykus, bus geriau.
MEDĖJA
Nesinaudosiu tavo sėbrų paslaugom,
Aš nieko nepriimsiu, nieko man neduok,
Juk niekšo dovanos neatneša naudos.

JASONAS
Dėl to meldžiu dievus, kad jie paliudytų.
Jog viskuo noriu tau ir kūdikiams padėt,
Tu gera niekini ir atstumi draugus, –
Už tai dar daug skaudžiau tau atkentėti teks.
Jasonas išeina
MEDĖJA
Keliauk, nes tu ilgiesi nuotakos jaunos,

Degi aistra, prie rūmų čia bedelsdamas.
Na, džiaukis! Gal tu taip atšvęsi vestuves, –
Dievai padėkit, – kad prakeiksi jas vėliau.
ANTRAS STASIMAS
CHORAS
I strofa
Kai apima meilės aistra begalinė,
Neteikia ji vyrams garbės nei dorumo.

Bet jeigu Kipridė rami mus aplanko,
Gražesnės dievaitės už ją nebėra.
Prieš mane tu iš lanko auksinio,
Valdove, nesiųski
Strėlės pražūtingos,

Meilės nuoduos pamirkytos.

Čia turima galvoje ženklai iš medžio ar metalo, kuriuos įteikę tam tikriems asmenims, nepažįstamieji galėjo susipažinti, įgyti

pasitikėjim ą ir gauti prieglaudą svetimame krašte. Ateivis jį perlauždavo pusiau, vieną jo dalį atiduodavo savo globėjui, o kit ą
pasilikdavo.

I antistrofa
Dievų dovanotas dorume gražus,
Lydėki mane tu per mano gyvatą.
Tu nirštančio rūsčio ir veido audringo
Nekelk dėl vedybų ryšių netikrų

Mano sieloj, galinga Kipride.
Uždek širdyje man
Ramybę ir meilę,
Moterų santuoką laimink.
II strofa
Tėviške mano, šalele gimtoji,

O kad nereikėtų bedalei man, vienai,
Žmonių apkalbėtai,
Vargų iškamuotai,
Pasaulyje tremtine klaidžiot!
Mirtie, o mirtie, tu ateik, paskubėk,

Kol toji lemtis dar manęs neužklupo.
Didžiausia nelaimė yra
Savosios tėvynės netekti.
II antistrofa
Matėme pačios, ne gandas atėj ęs
Per žmones pasakė. Kai vargą kentėjai,

Nelaimes didžiausias,
Tavęs negailėjo
Piliečiai nei tavo bičiuliai.
Tebūna prakeiktas, kas savo širdies
Tyriausių jausmų nebenori atverti,

Draugams atsidūrus varge.
Jo niekad draugu nelaikysim.
TREČIAS EPEISODIJAS
Įeina Atėnų karalius Eg ėjas
EGĖJAS
Sveika, Medėja! Juk gražesnio žodžio nieks
Nerado dar lig šiol draugams pasveikinti!
MEDĖJA
Ir tu būk sveikas, Pandiono12 garsiojo

Sūnau Egėjau! O iš kur tu atvyksti?

Pandionas – Atėnų karalius. Pandiono sūnus Egėjas po t ėvo mirties paveldėjo jo karalyst ę.

EGĖJAS
Grįžtu iš Febo senojo orakulo.
MEDĖJA
Tai ko į šventą žemės vidurį vykai?13

EGĖJAS
Paklausti, kaip vaikų galėčiau susilaukt.
MEDĖJA
Dievai! Ar tu bevaikis dar lig šiol esi?

EGĖJAS
Bevaikis… Taip man lėmė dievas kažin koks.
MEDĖJA
Ar žmoną jau turi, ar dar nevedęs tu?
EGĖJAS
Susaistytas vedybiniais ryšiais esu.
MEDĖJA
Tai ką gi tau pasakė Febas dėl vaikų?
EGĖJAS
Atsakymas gilus, nelengva jį suprast.

MEDĖJA
O ar galiu išgirsti dievo ištarmę?
EGĖJAS
Mielai, nes tam ir reikia išminties didžios.
MEDĖJA
Ką jis bylojo? Jei išgirst galiu, sakyk!
EGĖJAS
Tu kojos iš odos maišelio neišleisk.
MEDĖJA
Kol ko nepadarysi, nenuvyksi kur?

EGĖJAS
Kol nepasieksiu židinio tėvų namų.
MEDĖJA
O ko norėjai plaukdamas šitan kraštan?

Apolono šventykla Delfuose buvo Graikijos centre. Dėl to buvo manoma, kad Delfų orakulo šventovė esanti žemės vidurys.

EGĖJAS
Pitėjas juk Troidzeno Viešpatis yra… 14

MEDĖJA
Esą jis – dievočiausias Pelopo sūnus.
EGĖJAS
Jam dievo ištarmę aš noriu pasakyt.

MEDĖJA
Jis išmintingas ir prityręs šioj srity.
EGĖJAS
O man brangiausias iš visų kovos draugų.
MEDĖJA
Linkiu tau laimės! Teįvyksta, ko geidi.
EGĖJAS
Ko akys tokios liūdnos, ko išbalusi?
MEDĖJA
Egėjau, mano vyras tapo blogas man.

EGĖJAS
Ką tu kalbi? Man aiškiai viską apsakyk.
MEDĖJA
Jasonas skriaudžia, nors aš nekalta prieš jį.
EGĖJAS
Ką jis padarė? Pasakyk man atvirai.
MEDĖJA
Jis turi jau ir kitą žmoną, rūmų viešpatę.
EGĖJAS
Ar jis niekšybę tokią drįstų padaryt?

MEDĖJA
Tikrai, mane mylėj ęs, nūn paniekino.
EGĖJAS
Ar myli kitą, ar nekenčia tik tavęs?
MEDĖJA
Jisai ją myli, ir savi jam ne draugai.

Pitėjas, Pelopo s ūnus, buvo Argolidės miesto Troidzeno karalius.

EGĖJAS
Tegu prasmenga, jei toks blogas, kaip sakai.
MEDĖJA
Valdovų giminaičiu tapt įsigeidė.

EGĖJAS
Kas leidžia už jo dukrą? Viską apsakyk!
MEDĖJA
Kreontas, viešpats šioj Korinto žemėje.
EGĖJAS
Ne veltui, moteriške, taip labai liūdi.
MEDĖJA
Aš žuvus! Iš šio krašto tremiama esu.
EGĖJAS
Kieno? Ir vėl nelaimę naują praneši.

MEDĖJA
Kreontas iš šio krašto ištremia mane.
EGĖJAS
Ir tai Jasonas leidžia? Negražu tikrai!
MEDĖJA
Nors žodžiais ne, bet širdyje jis pritaria.
Prisiekiu tavo keliais ir tavu smakru,
Aš nuolankiai maldauju ir prašau tave:

Pasigailėk, pasigailėk nors tu manęs
Ir neatstumk paniekintos ir ištremtos,
Priglausk savam krašte ir savo namuose.
Kad tavo norą susilaukt vaikų dievai
Palaimintų! Kad būtų tau graži mirtis!

Tu nežinai, kad sau čia laimę suradai:
Nebusi be vaikų, sulauksi kūdikių.
Taip padarysiu – apžavų tokių turiu.
EGĖJAS
O moteriške, daug kas skatina mane
Malonę šią suteikt: pirmiausia tai dievai,

Paskui gi ir vaikai, kurių tu man žadi.
Nes jų visa sava esybe aš ilgiuos.
Nusprendžiau šitaip: kai atvyksi mūs kraštan,
Suteiksiu globą tau – tai mano pareiga.
Bet, moteriške, viena dar primint turiu:

Iš šios šalies nenoriu išsivest tavęs,

Bet jei pati atvyksi į manus namus,
Tau bus saugu, tavęs aš neišduosiu jiems.
Tačiau verčiau pati išeik iš šios šalies, –
Nenoriu, kad draugai mane apkaltintų.

MEDĖJA
Gerai. Bet jeigu tu man duotum priesaiką,
Tada, be abejonės, būčiau aš tikra.
EGĖJAS
Tu netiki? Ko tau širdis taip nerami?
MEDĖJA
Tikiu, tačiau Pelijų giminė ir pats
Kreontas – mano priešai. Davęs priesaiką,

Manęs jiems neišduosi, jei jie panorės.
Bet žodį davęs, o ne priesaiką dievams,
Galėtum paklausyt šauklių, kai reikalaus
Išduot mane. Aš neturtinga ir silpna –
Jie turi turtų ir karališkus namus.

EGĖJAS
Šie tavo žodžiai rodo – įžvalgi esi.
Bet jeigu nori, sutinku tai padaryt,
Nes iš tikrųj ų man taip pat yra saugiau,
Jei savo priešams pasiteisint kuo turiu.
Ir tau tvirčiau. Sakyk, kokiais dievais prisiekt?

MEDĖJA
Gaja ir mano tėvo tėvu Heliju,
Taipogi visomis dangaus dievybėmis.
EGĖJAS
Ką aš daryt turėsiu, o ko ne? Sakyk!
MEDĖJA
Turėsi nevaryti iš savos šalies,
O jei koks priešas panorės išvest mane,

Kol gyvas būsi, to neleisi nė už ką.
EGĖJAS
Gaja prisiekiu, Helijo skaisčia šviesa,
Visais dievais, jog ištesėsiu, ko prašai.
MEDĖJA
Užteks. Kas bus, jei netesėsi priesaikos?
EGĖJAS
Kas būna tiems, kurie dievais nebetiki.

MEDĖJA
Keliauk laimingai, viskas klostysis gerai.
O aš į tavo miestą vyksiu kuo greičiau,
Įvykdžius, ką ruošiu, pasiekus, ko geidžiu.
Egėjas išeina
CHORO VADOVĖ
Tegu dievas lydėtojas, Majos sūnus15,
Tave lydi namo; ko tiktai tu geidi

Neramia širdimi, teįvyksta tuojau,
Nes tu vyras kilnus
Man, Egėjau, dabar pasirodei.
MEDĖJA
O Dzeuse, Dike Dzeuso16, šviesa Helijo!
Dabar, o draugės, didžią pergalę regiu,

Dabar jau aš į tikrą kelią įžengiau.
Nūn savo priešams aš tikiuos atkeršyti,
Nes šitas vyras, kai aš tiek daug kamavaus,
Sakytum uostas šiam sumanymui manam.
Prie jo tvirtai pririšiu virvę inkaro,
Atvykusi Paladės miestan ir pilin17.

Dabar atskleisiu jums sumanymus savus.
Klausykit, nors nemaloni bus ši kalba.
Pasiųsiu pas Jasoną vieną iš tarnų
Ir paprašysiu jį pakviesti pas mane.

Kai jis ateis, švelnučiais žodžiais tikinsiu,
Jog sutinku su viskuo, jog labai gerai,
Kad, karalaitę vedęs, pametė mane, –
Naudingai ir protingai jo pasielgta.
Bet savo kūdikius prašysiu čia palikt

Ne tam, kad priešų žemėje užmirš čiau juos,
Kad priešams atiduočiau niekinti vaikus,
O kad galėčiau karalaitę nužudyt.
Vaikus pasiųsiu, jiems įteikus dovanas:
Vainiką aukso, šydą kuo ploniausiąj į, –

Jie perduos nuotakai, kad neištremtų mūs.
Kai puošmenomis kūną savo apsisiaus,
Gėdingai žus ir ji, ir kas tik ją palies:
Bus išmirkytos dovanos stipriuos nuoduos.
Bet šitą savo kalbą tuo aš ir baigiu.

Ak, kokį darbą man paskui reikės atlikt,
Baisu sakyti: nužudysiu aš vaikus,
Ir nieks jų negalės išgelbėt nuo mirties.
O kai Jasono bus namai jau nusiaubti,
Išeisiu iš šio krašto, kad mielų vaikų

Majos sūnus – Hermis, keleivių globėjas.
Dikė – Dzeuso ir Temidės duktė, teisingumo deivė.
Atėnė Paladė globojo Atėnų miestą ir pilį.

Neberegėčiau kraujo po baisių darbų,
Nes, draugės, nepakęsiu priešų pajuokos!
Vis tiek, kam man gyvent? Tėvynės neturiu,
Taip pat tėvų namų ir prieglaudos varge.
Nusikaltau, kai palikau tėvų namus

Aš įkalbėta graiko vyro, kurs už tai,
Dievybei padedant, skaudžiausiai atkentės.
Jis niekad nematys gyvų jau kūdikių,
Kuriuos jam pagimdžiau, nei iš naujos žmonos
Kitų nesusilauks: ji, niekše, niekšiškai

Turės numirt nuo mano paruoštų nuodų.
Manęs tegu nelaiko nieks kvaila, silpna
Ar švelnute. Kitokia mano prigimtis
Žiauri aš priešams, prielanki draugams, –
Garbingas ir didus tokių gyvenimas.

CHORAS
Sumanymą mums savo žiaurų apsakei,
Bet mes, norėdamos padėt ir gerbdamos
Žmonių įstatymus, tau to nepatariam.
MEDĖJA
Nebus kitaip, bet jums atleistina už tai,
Ką sakot, nes jūs tiek neiškentėt kiek aš.

CHORAS
Išdrįsi, moterie, žudyt savus vaikus?
MEDĖJA
Juk tuo labiausiai vyras bus įskaudintas.
CHORAS
O tu nelaimingiausia būsi moteris.
MEDĖJA (chorui)
Tegu! Bet jūs per daug į kalbą kišatės.
(Auklei)
Gerai, tad eik ir man Jasoną čia pakviesk, –

Kai reikalas svarbus, visad tave siunčiu.
Tik nieko nesakyk jam, ką aš nutariau,
Jei moteris esi ir poniai prielanki.
Aukl ė išeina
TREČIAS STASIMAS
CHORAS
I strofa

Palaiminti amžiais, vaikai Erechtėjo 18
Ir kūdikiai jūs dangiškųj ų dievų,

Šioj žemėj šventoj, kurios priešai nelie čia,
Jūs mintat visi nuostabia išmintim.
Po saulėtą veją
Linksmi sau bėgiojat.
Kur mūzas devynias,

Pierides skaisčias,
Geltonplaukė Harmonija ugdė19.

I antistrofa
Kur deivė Kipridė sau vandenį sėmė
Iš ošiančių tykiai Kėfiso20 bangų,
Kaip sakmės garsina, ir kvapą malonų

Po kraštą nešioja vėjelis gaivus,
Ji rožių vainikais
Papuošdavo galvas
Ir Meilės dievaičius
Čia siuntė žmonėms,

Įvairiausių dorybių skleidėjus.
II strofa
Kaip miestas ir Šventosios upės.
Šio krašto draugai kilniaširdžiai
Vaikų nekaltųj ų žudikę
Ir tokią nedorėlę baisią

Tave bepriims?
Kaip drįsi tu kūdikius skriausti?
Kaip juos tu išdrįsi žudyti?
Parpuolę po kojų tavųj ų,
Maldaujam tave,

Nežudyk savųj ų vaikelių.
II antistrofa
Iš kur tu drąsos tiek įgysi
Ir širdžiai, ir rankoms savosioms
Įvykdyti darbui žiauriajam,
Norėdama perverti širdį

Saviesiems vaikams?
Kaip ašaras tu sulaikysi,
Į kūdikius savo pažvelgus?
Kai klaupsis tavieji sūneliai

Vaikai Erechtėjo – at ėniečiai, legendinio Atėnų karaliaus Erechtėjo palikuonys.
Mūzos buvo gimusios Pirėjo kalne, tod ėl jos – Pieridės. Harmonija – Dzeuso ir Elektros duktė. Euripidas laiko ją mūzų motina

simboline prasme – mūzos Atikos kraštui buvo darnumo, harmonijos įkvėpėjos.
Kėfisas – Atikos upė.

Ir verks melsdami,

Jų krauju kaip rankas sau sutepsi?
KETVIRTAS EPEISODIJAS
Įeina Jasonas, lydimas auklės
JASONAS
Kvietei – aš atėjau. Nors ant man ęs pyksti,
Tavęs aš neapvilsiu. Geisčiau sužinot,
Ko, moteriške, dar tu nori iš manęs.
MEDĖJA
Jasonai, tu atleisk man už anuos žodžius.

Gražu matyt, kad mano pyktį pakenti, –
Juk tiek daug gera viens kitam padarėme.
Po mūsų pokalbio aš viską apmąsčiau
Ir išbariau save: ko, vargšė, rūstauju
Ant tų, kurie taip rūpinasi manimi?

Kam šito krašto valdovus supykdinau
Ir savo vyrą, kurs tiek gera daro mums:
Karaliaus dukrą vedė ir maniems vaikams
Augina brolius. Ar nereikia liautis pykt?
Kam širst, jei tokią laimę suteikė dievai?

Ar neturiu vaikų, be to, ar nežinau,
Kad esam ištremti ir likę be draugų?
Tad visa apsvarsčiau ir pamačiau, kokia
Esu kvaila ir kaip be pagrindo pykau.
Dabar džiaugiuos: man rodos, tu gerai darai,

Sugiminiavęs mus su jais; bet aš, kvailė,
Turėjau tavo šiems sumanymams pritart,
Padėt juos vykdyt, dalyvaut vestuvėse
Ir džiaugtis, jaunajai galėdama padėt.
Bet esam, kokios esam, – bloga nesakau, –

Mes – moterys. Tu neturi blogiems prilygt
Ir už kvailystę atsilygint kvailyste.
Prisipažįstu, sutinku, kad aš tada
Blogai dariau, dabar į protą atėjau.
Medėjos vaikai išeina iš r ūmų
Vaikeliai, eikit čia, palikite namus,

Ateikit, su manim kartu pasveikinkit,
Prakalbinkit tėvelį ir užmirškite
Kartu su motina tą vaidą šeimoje,
Nes vėl taika tarp mūsų, pykčio nebėra.
Jo ranką dešinę paimkit. Ak, baisu,

Kai pamąstau, kas slepias mano širdyje.
Vaikeliai mano, ar ilgai jūs į mane

Taip tiesit rankutes? O, nelaiminga aš.
Man akys pilnos ašarų, visa drebu.
Su tėvu baigus vaidą pagaliau, švelnius

Aš savo skruostus plaunu ašarų srovėm.
CHORO VADOVĖ
Ir man pasruvo akys ašarom gailiom.
Kad tik nebūtų dar blogiau, negu yra.
JASONAS
Tam pritariu ir nepriminsiu praeities,
Nes moterims juk pykti įgimta yra

Ant vyro, jeigu su kita susituokė.
Dabar į gera jau palinko tau širdis.
Nors ir vėlai, bet apsisprendei protingiau
Ir pasirodei sumani tu moteris.
Jumis, sūneliai, tėvas, padedant dievams,

Daug rūpinosi, kad laimingi būtumėt,
Ir aš manau, kad šioj Korinto žemėje
Jūs garsūs būsit dar su broliais kada nors.
Tad aukite, o pasirūpins visa kuo
Ir tėvas, ir dievai, kurie palankūs jums.

O kad galėčiau jus matyt išaugusius
Į vyrus, mano priešų nugalėtojus!
(Medėjai )
Ko vėl akis tau vilgo gailios ašaros,
Kodėl išbalusius vėl skruostus nugręži
Ir nelinksma šią mano kalbą sutinki?

MEDĖJA
A, nieko… Aš apie vaikus susimąsčiau.
JASONAS
Gali sau būt rami, aš pats globosiu juos.
MEDĖJA
Gerai, nes tavo žodžiais aš pasitikiu,
O moteris silpna ir linkus ašarot.
JASONAS
Kodėl taip graudžiai aimanuoji dėl vaikų?

MEDĖJA
Juos pagimdžiau. Kai augt linkėjai k ūdikiams,
Su liūdesiu širdy mąsčiau, ar taip įvyks.
Tačiau į tai, ko teiravais mane anksčiau,
Jau atsakiau, o kita dar primint galiu.
Žinai, juk pats valdovas liepė man išvykt,

Ir man geriausia taip – aš puikiai suprantu.
Kam man stovėti tau ir žemės viešpačiams

Ant kelio? Likus – priešu būčiau šių namų.
Todėl tremtin iš šito krašto išeinu.
Jei nori savo rankom išaugint vaikus,

Prašyk Kreontą, kad netremtų jų iš čia.
JASONAS
Sunku jį perkalbėt, bet reikia pamėgint.
MEDĖJA
Tai liepk bent savo žmonai tėvą paprašyt,
Kad jis vaikų netremtų iš šitos šalies.
JASONAS
Gerai, aš ją tikrai tikiuosi perkalbėt,

Jei ji yra tokia kaip kitos moterys.
MEDĖJA
Ir aš pati padėsiu tau tai padaryt.
Aš jai per kūdikius pasiųsiu dovanų,
Kurios gražiausios iš visų pasaulyje, –
Vainiką aukso, šydą kuo ploniausiąj į.

Tuoj pat… Tegu čia kuo greičiausiai atneša
Kuri nors iš tarnaičių man šias puošmenas.
Ją laimė aplankys ne kartą, šimtąkart,
Tave, šaunuolį karžygį, laimėjusi ą
Ir puošmenas, kurias anūkams perdavė

Kadaise mano tėvo tėvas Helijas.
Tarnaitė atneša dovanas
Sūneliai, imkit šias vestuvių dovanas
Į rankutes ir jas laimingai nuotakai
Įteikit – dovanos šios pavydėtinos.
JASONAS
Beprote, kam iš rankų tu išleidi jas?

Manai, kad trūksta rūbų viešpačių namams
Ar aukso? Jas pasilaikyk, nedovanok,
Nes jeigu nuotaka kiek vertina mane.
Žinau – manęs nepaklausyt ji negalės.
MEDĖJA
Ne! Sako, dovanos palenkia ir dievus,

O auksas galingesnis už šimtus kalbų.
Jai laimė šypsosi ir dievas padeda:
Valdovė ji ir nuotaka. Vaikus išpirkt
Gyvybe, ne tik auksu, trokščiau nuo tremties.
Sūneliai, eikite į rūmus prabangius,

Tėvelio naują žmoną, mano viešpatę,
Prašykite, išmelskit, kad netremtų jūs,

Ir puošmenas įteikit, nes labai svarbu,
Kad savo rankom ji paimtų dovanas.
Skubėkite ir motinai belaukiančiai

Praneškit gerą žinią, kai atliksit tai.
Jasonas su vaikais išeina
KETVIRTAS STASIMAS
CHORAS
I strofa
Nebeturim vilties, kad gyvi liks vaikai,
Nebeturim visai, nes jie eina jau mirt.
Ims jaunoji auksinį vainiką, paims
Savo pražūtį vargšė

Ir ant garbanų savo gelsvų užsidės
Šitą puošmeną Hado.
I antistrofa
Ją grožybė ir žvilgantis šydas vilios
Sau vainiką tuojau ant galvos užsidėt.
Taip! Vestuvėms savoms ji Hade pasipuoš

Ir paklius į žabangas,
Į mirties nelabos pražūtingas pinkles,
Ir jos nieks neišgelbės.
II strofa
Tu, vargše jauniki,
Karaliaus mūs žente,

Net pats nežinai,
Kad savo vaikams žudynes jau ruoši,
O žmonai – žiauriausiąj ą mirtį!
Bet, vargše, kaip apsirikai
Tu dėl savo likimo?

II antistrofa
Ir man tavęs gaila,
Ak motina vargše,
Kad savo vaikus
Dabar jau pati nužudyti rengies
Dėl savo vedybinės lovos,

Nes vyras, pametęs tave,
Su kita jau gyvena.

PENKTAS EPEISODIJAS
Iš rūmų išeina aukl ė tojas su abiem vaikais
AUKLĖTOJAS
O ponia, jau dabar netrems tavų vaikų,
Jaunoji karalienė priėmė linksma
Tas dovanas. Dabar bus ir vaikams ramu.

MEDĖJA
Ak!
AUKLĖTOJAS
Ko taip liūdi, kada tau laimė šypsosi?
Kodėl į šalį savo blyškų veidą nugręži
Ir nelinksma šią mano kalbą sutinki?
MEDĖJA
Ai, ai!
AUKLĖTOJAS
Tai nesiderina su tuo, ką pranešiau.
MEDĖJA
O varge, varge!

AUKLĖTOJAS
Gal ką bloga pranešiau?
Tikėjaus, kad žinia gera. Apsirikau?
MEDĖJA
Tu pranešei, kas reikia, tau neprikišu.
AUKLĖTOJAS
Kodėl akis nuleidai, ko gi taip verki?
MEDĖJA
To nusipelniusi, seneli, nes dievai
Ir aš, pamišėlė, pati taip nulėmiau.

AUKLĖTOJAS
Turėk vilties! Tave vaikai namo grąžins.
MEDĖJA
Kitus pirmiau namo nuvesiu, vargšė aš21.

AUKLĖTOJAS

Čia „namo“ – į Hadą, mirusiųj ų buveinę.

Juk nuo vaikų ne tu viena tik atskirta.
Žmogus mirtingas turi kantriai vargą kęst.
MEDĖJA
Darysiu taip, o tu dabar jau eik namo

Ir visa, kas tik reikia, kūdikiams paruošk.
Aukl ė tojas išeina
Vaikeliai, jūs čia turit miestą ir namus,
Kur visada gyvensite be motinos,
Palikę vieną nelaimingąj ą mane.
Aš tremtine išeisiu svetiman kraštan,

Nepasidžiaugusi jumis, nemačiusi,
Kaip jūs užaugsit, nepažinusi marčių,
Žibinto jums nenešusi per vestuves22.

Ak, nelaiminga aš, kad išdidi esu.
Vaikeliai mano, veltui judu auginau,

Bergždžiai dėl judviejų vargau ir kankinaus,
Baisiuos skausmuos kadai jus pagimdžiau.
Tada tikrai aš, vargšė, dėjau daug vil čių,
Kad jūs senatvėje globosite mane,
Kai mirsiu, savo rankomis palaidosit.

O pavydėtina dalia! Dabar nebėr
To mielo rūpesčio. Netekus jūsų, man
Gyvenimas kančia ir liūdesiu pavirs.
Jau niekad neregėsit savo motinos,
Kada išeisite kitan gyveniman.

Ak, ak! Ko į mane taip žiūrit, kūdikiai?
Kodėl man šypsotės paskutiniu šypsniu?
Ak, ką daryt? Drąsa pranyko, moterys,
Kai pamačiau vaikų skaisčiąsias akeles.
To nedarysiu! Ne! Šalin, ką nutariau!

Verčiau su savimi paimsiu kūdikius.
Kodėl, bekeršydama tėvui, dvigubai
Kentėti privalau, nubaudus jo vaikus?
Ne! Niekada! Šalin baisias mintis, šalin!
Bet kam kenčiu? Gal noriu būti apjuokta,

Kad aš paleidau priešus, nenubaudus jų?
Turiu išdrįsti! O kokia esu bailė!
Tiktai sau širdį varginu švelniom kalbom.
Vaikeliai, eikite vidun!
Vaikai nueina Kam nedera
Matyti šios aukos, tepasišalina.

Dabar jau man ranka nė kiek nesudrebės!

Išleisdama dukterį už vyro, motina su žibintu rankose kartu su kitais vestuvių dalyviais palydėdavo ją iki jaunavedžio namų.

Jaunavedžio motina sutikdavo jaunavedžius taip pat su žibintu.

Ak, ak!
O ne, širdie, tiktai tu šitaip nedaryk!
Palik vaikus, varguole, jų pasigailėk!
Jei su manim gyvens, paguoda mano bus.
Bet ne! Vardan kerštingų Hado požemio

Dievų, nebus to niekada, kad aš vaikus
Galėčiau atiduoti priešams niekinti!
Jiems mirti lemta, ir, kadangi reikia to,
Aš, davus jiems gyvybę, nužudysiu juos.
Taip nutarta, ir nėr kitokios išeities!

Ant nuotakos galvos vainikas, ir dukra
Valdovo miršta. Visa tai gerai žinau.
Aš skausmingiausiųj ų kančių keliu einu,
Tačiau pasiųsiu juos dar daug skausmingesniu.
Vaikai išeina iš rūmų
Dar su vaikais kalbėsiu. Duokit, kūdikiai,

Ak, duokit motinai rankutę pabučiuot
Miela rankele ir galvele mylima,
Tu liemenėli ir veideli prakilnus!..
Laimingi būkit bent tenai… Čia atėmė
Jums tėvas laimę. Apkabinime meilus,

Švelnus vaikų veideli ir kvėpavime!
Jau eikit, eikite! Į jus pakelt akių
Nepajėgiu jau, tuoj kančia palauš mane.
Aš suprantu, niekšybę baisią vykdysiu,
Bet aistros galingesnės ir už sprendimus,

Tai jos žmonėms didžiausio blogio priežastis.
CHORO VADOVĖ
Jau ne kartą giliai susimąsčius svarsčiau
Ir norėjau pažint didesnius dalykus,
Kuriuos moterims būna suprasti sunku.
Taigi turime savąj ą mūzą ir mes23,

Kuri lydi per visą gyvenimą mus.
Moko moteris ji išminties įstabios,
Tik, deja, ne visas: tokių rastum nedaug,
Gal iš viso tik vieną gausiam būryje.
Tad ir mums nėra svetimos mūzos.

Aš manau, kad žmonių mirtingųj ų, kurie
Nepatyrę yra, neauginę vaikų,
Laimingesnis gyvenimas būna už tų,
Kurie turi vaikų.
Juk bevaikiai tokie sau gyvena ramiai,

Nepažinę vargų, ir negali suprast,
Ar vaikai iš tiesų yra laimė žmonėms,
Ar tik vargas didžiausias.

Čia „mūza“ – moterų gabumų meno ir mokslo srityje personifikacija.

Bet kuriems namuose pražydėjo vaik ų
Maloni atžala, aš matau, kaip tada

Jau be perstojo rūpesčių jie graužiami.
Juk pirmiausia jie nori gražiai išaugint
Ir aprūpint turtu savo mielus vaikus,
Bet dėl ko pagaliau taip kamuojasi jie –
Dėl gerų ar neklaužadų savo vaikų, –

Dar nežino ir patys.
Tačiau pačią didžiausią nelaimę, kuri
Gali žmones ištikt, apsakysiu dabar.
Tesukaupia jie turtų aprūpint vaikams,
Teužauga jų dukros ir sūnūs gražiai,

Šaunūs tampa tegu, bet jei dievas žiaurus
Bus tėvams kaip čionai, tai atėjus mirtis
Tuoj išplėš vaikelius iš jų Hadan tamsian.
Kokį džiaugsmą tad gali gyvenimas duot,
Jei be vargo ano šias didžiausias kančias

Dėl mielųj ų vaikų
Dar dievai mirtingiesiems pasiunčia.
MEDĖJA (chorui)
Seniai jau, mielos, laukiu, negaliu sulaukt,
Žvelgiu į rūmus, kuo ten visa pasibaigs.
Bet vieną štai Jasono tarną jau regiu

Ateinantį; tas jo smarkus alsavimas
Man rodo, kad nelaimę naują jis praneš.
Įeina pasiuntinys
PASIUNTINYS
Įvykdžius baisią žmogžudystę, kuo greičiau,
Medėja, b ėki, bėk, kuriais keliais gali –
Ar jūra plauk laivu, ar sausuma važiuok.

MEDĖJA
Kas atsitiko, kad mane bėgt ragini?
PASIUNTINYS
Ką tik dabar Kreonto numirė dukra
Ir jis patsai nuo tavo mirtinų nuodų.
MEDĖJA
Geriausią žinią pranešei. Tu ateity
Man būsi vienas geradarių ir draugų.

PASIUNTINYS
Ką tu sakai? Ar protą, moterie, turi?
Gal sukvailėjai? Užgesinus židin į
Valdovų, tu džiaugiesi ir nesibijai.

MEDĖJA
Galėčiau aš į tavo kalbą atsakyt.
Bet, drauge, palengva papasakoki, kaip

Jie žuvo, – dvigubai mane pradžiuginsi,
Pranešęs, jog jie žuvo mirtimi baisia.
PASIUNTINYS
Kada su tėvu tavo kūdikiai abu
Per slenkstį įžengė į nuotakos namus,
Nudžiugom mes, tarnai, kentėj ę su tavim.

Tuoj gandas aplėkė visus, kad pagaliau
Su savo vyru seną vaidą baigėte.
Čia vienas rankutes bučiuoja kūdikiams,
O kitas – baltas galveles; aš su vaikais
Nudžiugęs nuėjau į miegamąj į moterų.

Ponia, kurią mes gerbiam vietoje tavęs,
Dar nepamačiusi tavų vaikų poros,
Žiūrėjo į Jasoną maloniu žvilgsniu.
Paskui staiga ji paslėpė savas akis,
Supykus, kad įėjo tavo k ūdikiai,

Į šalį blyškų savo veidą nugręžė.
Bet tavo vyras taip šiais žodžiais švelnino
Jaunosios pyktį: „Priešgina nebūk draugams,
Nustoki pykt, akis atsuki ir vaikus
Laikyk savais, kaip tavo vyras laiko juos.

Jų dovanas priimk ir tėvą paprašyk,
Kad dėl manęs netremtų mano kūdikių.“
Kai puošmenas pamatė, neišlaikė ji
Ir pažadėjo visk ą. Vos tik su vaikais
Jų tėvas spėjo pasišalint iš nam ų,

Paėmus margą rūbą, jį apsivelka,
Auksinį dedasi vainiką, tvarkosi
Linksma prieš skaistų veidrodį šukuoseną
Ir šypsosi bedvasiui savo atvaizdui.
Paskui, pakilusi nuo sosto, pereina

Per menę švelniai baltomis kojytėmis
Ir džiaugias dovanom, apžvelgia vis save,
Ant pirštų pasistiepus, ligi pat kulnų.
Po to baisiausias pasirodė reginys:
Jos veidas perbalo, susverdėjo jinai

Drebėdama ir, vos nekritus ant grindų,
Šiaip taip prislinko ir susmuko ant kėdės.
Viena sena tarnaitė, pagalvojusi,
Kad Pano ar kitos dievybės įnirtis
Ją palietė24, pakėlus balsą, meldėsi,

Bet štai pamatė baltas tekančias putas
Ant lūpų jai ir apsivertusias akis,
Ir skruostus bekraujus, visai išblyškusius.

Miškų dievas Panas – netikėto ir paslaptingo išgąsčio bei pamišimo kaltininkas.

Tarnaitės maldos virto tuoj didžiu šauksmu.
Viena jų tuoj pas tėvą leidos į namus,

Kita – pas vyrą, neseniai tik vedusį,
Pranešt jaunosios lemtį. Ir visi namai
Dundėjo t ąsyk nuo smarkaus bėgiojimo.
Jau būtų, šešiaplėtrį kelią bėgdamas25,
Eiklus bėgikas atsidūręs prie ribos,

Kada bežadė, akimis užmerktomis,
Pabudo nelaimingoji vaitodama.
Mat ją dabar kamavo dviguba kančia,
Nes iš auksinio, esančio ant jos galvos,
Vainiko plieskė pražūtingoji ugnis,

O vargšės baltą kūną draskė kruvinai
Švelnus apsiaustas, dovana tavų vaikų.
Pašokusi nuo sosto, apimta liepsnos,
Ji bėgo purtydama galvą, garbanas,
Numest vainiką geisdama, tačiau tvirtai

Priaugęs laikės aukso raištis; kai smarkiau
Ji purtė galvą, plieskė dar stipriau liepsna.
Tuoj skausmo parblokšta, susmuko ant grindų.
Išskyrus tėvą, niekas nepažino jos, –
Mat nei akių nebuvo galima matyt,

Nei veido grožio; kraujas nuo viršugalvio
Tekėjo, susimaiš ęs su ugnim kartu,
Nuo kaulų slinko mėsos, graužiamos nuodų
Slaptingų, kaip nuo eglės tirpdami sakai.
Baisiausias reginys! Visi bijojosi

Lavono: jos likimas buvo pamoka.
Bet vargšas tėvas, nežinodamas lemties,
Staiga įėj ęs puolė prie numirėlės,
Raudot pradėjo jis ir, apkabin ęs ją,
Bučiavo tardamas: „Dukrele mano, ak,

Kas iš dievų tave pražudė šia mirtim,
Kas iš manęs, senelio, išplėšė tave?
Kad su tavim numirt galėčiau, kūdiki!“
O kai senelis liovės verkt ir aimanuot,
Kada, jėgas sukaupęs, bandė atsikelt.

Prikibo jis prie rūbų jos lyg gebenė
Kad prie šakelės lauro. Žiauriai grūmės jie.
Senelis atitraukti stengėsi kelius,
Ji tempė juos atgal. O traukiant dar smarkiau,
Nuo kaulų mėsą seniui rūbai ėmė plėšt.

Paskui jis liovėsi, ir siela vargšą jį
Paliko, nes silpnesnis buvo kaip lemtis.
Ten guli viens prie kito mirę jau duktė
Ir senas tėvas – apraudotina dalia.
Kas tau nutiks, nebenorėčiau čia minėt,

Nes tu pati žinosi, kaip išvengt bausmės.

Graikų ilgio matas plėtra lygi 30,83 metro. Šešios plėtros sudarė vieną stadiją – apie 185 metrus.

Tačiau ne pirmąkart žmogaus gyvenimą
Laikau šešėliu ir be baimės pasakau:
Kurie išminčiais dedasi ir mūdrauja
Kalbėdami, didžiausiais juos kvailiais laikau,

Nes nieks nėra tikrai laimingas iš žmonių.
Jei kas įgijo turtų, jam pasisekė
Labiau už kitą, bet laimingas jis nebus.
Pasiuntinys išeina
CHORO VADOVĖ
Atrodo, jog šią dieną dievas pasiuntė
Jasonui, kaip jis nusipelnė, daug kančių.

Kreonto nelaiminga dukra, gaila mums,
Kad tu dėl savo santuokos su Jasonu
Eini prie Hado vartų nevilty didžioj.
MEDĖJA
O mielosios, nusprendžiau kuo greičiau vaikus
Žudyti ir paskui pabėgt iš šios šalies;

Nedelsti ir neleist, kad mano kūdikius
Žudytų kitas savo niekšiška ranka.
Jie neišvengs mirties, kitaip negali būt;
Pati žudysiu tuos, kuriuos aš pagimdžiau.
Gerai! Apsišarvuok, širdie! Ko aš delsiu

Įvykdyt darbą, baisų, neišvengiamą?
Na, mano vargše dešine, imk durklą, imk!
Į liūdną posūkį gyvenimo artėk!
Nesibijok ir negalvok apie vaikus,
Kad jie brangiausi tau, kad tu juos pagimdei.

Bent šitą dieną savo sūnelius užmiršk,
Paskui raudok, – nors tu ir nužudysi juos,
Bet juos mylėjai. Ak, ai vargš ė moteris!
Medėja, pa ėmusi durklą, eina į rūmus
PENKTAS STASIMAS
CHORAS
Strofa
O Žeme, o Saulės skaistus spinduly,
Kuris šviesdamas viską pasauly regi,

Pažiūrėkit į žmogžudę žiaurią,
Kol dar nepakėlė baisi kraugerė
Prieš vaikus kruvinų savo rankų!
Juk jie yra tavo auksinė gentis,
Ir jei kraują dievų žmogaus rankos pralies.

Bus baisu. Tad, o šviesa šventoji, neleisk,
Sulaikyk ir išvyk kuo greičiau iš namų
Tą žudikę eriniją,
Dvasių piktų išugdytą.
Antistrofa
Tu veltui kentėjai, vargai d ėl vaikų,

Ak, tu veltui šauniuosius ainius pagimdei,
Ir tada Simplėgadų žydrųj ų
Praplaukt tau nė kiek nepabūgo širdis.
Kas tave taip įskaudino, vargše?
Kodėl gi naujoms dar žudynėms rengies,

Juk įvykdei tu vienas visai neseniai?
O vargas yra mirtingiesiems žmonėms,
Susitepus savų giminaičių krauju,
Nes namams jų atkeršija
Skaudžiai dievai nemirtingi.

Iš rūmų pasigirsta Medėjos vaik ų šauksmai
VIENAS SŪNUS
Ak, ką daryt? Kur bėgt nuo rankų motinos?
KITAS SŪNUS
Broleli mano, nežinau. Mes žūstame.
CHORAS
Ar girdi tu vaikų graudulingus verksmus?
Moteriške bedale, kokia tu žiauri!
Gal mums eiti vidun? Reikia gelbėt vaikus

Nuo žudynių baisių.
ABU SŪNŪS
Ak, gelbėkit! Vardan dievų, padėkite!
Mes regim jau švytruojant durklą, gelbėkit!
CHORAS
Tau širdis iš akmens arba iš geležies,
Jeigu savo vaikus, kuriuos tu pagimdei,

Pati rankom savom nužudyti gali.
Tik viena kitados moteriškė, viena,
Savo ranką pakėlė prieš mielus vaikus, –
Tai Ino, išvaryta iš proto dievų26,
Ir kai ištrėmė ją iš gimtinės Hera,

Tada krito ji vargšė į jūrą ūmai,
Tiesiai jūron nužengus gilion nuo uolos,
Savo kūdikius žiauriai nužudžius.

Ino – Kadmo duktė. Užpykusios Heros išvesta iš proto, ji nukrito su savo sūneliu Melikertu į jūrą. Pasak Euripido, ji pirma

nužudė abu savo sūnus, o paskui pati nusižudė. Po mirties ji buvo gerbiama kaip jūrų deivė ir vadinama Leukotėja.

Taip ji žuvo kartu su dviem savo vaikais.
Kas begali dar būti baisiau už tatai?

Pražūtingoji moterų meile,
Kiek pasauly tu suteikei skausmo žmonėms!
Įeina Jasonas
EKSODAS
JASONAS (chorui)
O moterys, kurios prie rūmų stovite,
Ar dar yra Medėja šituose namuos,
Įvykdžius žiaurų darbą, ar pabėgusi?

Tikrai prasmegt gelmėsna žemės turi ji
Ar debesų aukštybėsna pakilt sparnais,
Jei už valdovų šeimą vengia atkentėt.
Nužudžius valdovus šio krašto, ji pasprukt
Dar tikisi nenubausta iš šių namų?

Bet aš ne tiek ja rūpinuosi kiek vaikais, –
Kam bloga ji padarė, tie atkeršys jai.
Aš atėjau vaik ų gyvybių gelbėti,
Bijau, kad giminaičiai jiems nekeršytų
Už žmogžudystę, motinos įvykdytą.

CHORAS
O vargše! Tu nelaimės savo nežinai,
Jasone, – šitų žodžių nekalbėtumėt.
JASONAS
Na, kas? Gal ir mane ji nori nužudyt?
CHORAS
Tavus vaikus nužudė motinos ranka.
JASONAS
Ką sakote? Šie žodžiai pribloškė mane!

CHORAS
Tikrai, nėra jau tavo kūdikių gyvų.
JASONAS
Kur žudė juos jinai – viduj ar čia, lauke?
CHORAS
Atverk duris, išvysi kraują kūdikių.
JASONAS
Nupieškit skląstį kuo greičiau, tarnai, duris
Išlaužkit, kad galėčiau dvigubą regėt

Nelaimę: mirusius ir žmogžudę nubaust.

Vežime, pakinkytame sparnuotais slibinais,
Pasirodo Medėja su nužudytais vaikais
MEDĖJA
Kam šias duris daužai ir jas jėga verti,
Ar mirusių čia ieškai ir manęs kartu?
Per daug nesikamuok; jei reikia tau ko nors,
Sakyk, bet tavo rankos nepalies manęs.

Vežimą šį man tėvo tėvas Helijas
Nuo priešo rankos davė apsisaugoti
JASONAS
Pabaisa tu, nekenčiamiausia moteris
Dievams ir man, ir visai giminei žmonių.
Vaikams saviesiems širdį perverti drįsai

Tu, jųjų motina, ir pražudei mane,
Atimdama vaikus. Įvykdžius žudynes,
Tu saulę skaisčiąj ą ir žemę dar regi.
Prasmek! Dabar matau, ko tąsyk nemačiau,
Kada vežiau tave iš tėviškės tavos

Ir barbarų šalies Heladėn, – žmogžudę,
Kurią išugdė tavo tėvas ir šalis.
Tave lyg demoną man pasiuntė dievai.
Kai savo brolį nužudei prie židinio,
Gražiai dabintu Argo išplaukei laivu.

Pradėjai taip. O ištek ėjus už man ęs
Ir man vaikus pagimdžius, tu juos nužudei
Dėl šių naujų vedybų ir naujos žmonos.
Nėr graikės nė vienos visoj Heladėje,
Kuri galėtų pasielgti taip. Bet aš

Vis vien vedžiau tave ir atkentėsiu pats, –
Ne žmoną, liūtę, plėšresnės dar prigimties
Už Scilę tam Tirėnų jūros pakrašty.
Bet kad ir kiek aš gėdinčiau, tačiau tavęs
Jau nepaveiksiu: priešgina tokia gimei.

Prasmek tu, niekše ir žudike kūdikių!
Man lieka graudžią savo lemtį apraudot, –
Nei santuoka nauja nedžiugins jau manęs,
Nei kūdikių gyvų, kuriuos išauginau,
Prakalbint negalėsiu: tu juos pražudei.

MEDĖJA
Į tai galėčiau ilga atsakyt kalba,
Jei tėvas Dzeusas nežinotų, kiek naudos
Patyrei iš manęs ir ką man padarei.
Tu neturėjai, santuok ą paniekinęs,
Sau laimės džiaugsmą semt ir juoktis iš manęs.

Dabar jau nei duktė Kreonto, nei jis pats
Manęs kaip elgetos iš čia neišvarys.

Todėl vadink mane kaip nori – ar liūte,
Ar jūros pakrašty gyvenančia Scile;
Pataikiau tau širdin, kaip vertas to buvai.

JASONAS
Ir tu liūdi, ir su manim drauge kenti.
MEDĖJA
Taip, bet kančia praeis, jei nesityčiosi.
JASONAS
Kokia bloga, vaikeliai, jūsų motina!
MEDĖJA
Ak, tėvas kaltas, kad pražuvot, kūdikiai!
JASONAS
Bet žudė juos ne mano dešinė ranka.

MEDĖJA
O nedorumas ir naujoji santuoka.
JASONAS
Ar dėl vedybų mano nužudei tu juos?
MEDĖJA
Manai, kad moteriai tatai maža kančia?
JASONAS
Protingai taip, bet tik ne tau, nedorėlei.
MEDĖJA
Bet jie jau mirę – tau reiks atkentėt už tai.

JASONAS
Gyvena. Keršto dvasiom tapę keršys tau!
MEDĖJA
Dievai, juk žino, kas nelaimę atnešė.
JASONAS
Taip, žino, kokią piktą širdį tu turi.
MEDĖJA
Bjaurybe, nekenčiu tavo šlykščios kalbos.
JASONAS
Ir aš tavosios. Mums lengviau bus išsiskirt.

MEDĖJA

Tai ką daryti?.. Noriu to ir aš karštai!
JASONAS
Man mirusius palaidot ir apverkti leisk.
MEDĖJA
O ne, juos savo rankomis palaidosiu
Šventoj giraitėj, deivei Herai pašv ęstoj,
Kad niekada joks priešas neišniekintų,

Išrausęs kapą. Čia, Sizifų žemėje,
Įvesiu didžią šventę ir aukojimus
Nuo šiol tokioms baisioms žudynėms permaldaut.
Pati į Erechtėjo krašt ą išvykstu
Pas kilnų Pandiono sūnų apsistot.

O tu niekingai mirsi, kaip nusipelnei,
Manų vedybų matęs liūdną pabaigą, –
Sutriuškins tavo galvą Argo nuolauža27.

JASONAS
O už viską erinija, Dikė žiauri
Tegu baudžia tave!

MEDĖJA
Koks gi dievas ar demonas, kas išklausys
Tave, šventvagį ir apgaviką draugų?
JASONAS
Ak žiaurioji pabaisa, žudike vaikui
MEDĖJA
Paskubėki namo laidot nuotakos tu.
JASONAS
Aš jau vienas einu, be mielųj ų vaikų.

MEDĖJA
Per mažai dar kenti, bet senatvės palauk!
JASONAS
Ak sūneliai brangiausi!
MEDĖJA Tai man, o ne tau.
JASONAS
Bet juos tu nužudei!
MEDĖJA

Jasonas buvęs užmuštas apleisto ir apipuvusio Argo laivo skeveldros.

Tavo skausmui didžiam.
JASONAS
Nelaimingas aš, ak, kaip norėčiau prie jų
Savo veidą priglaust, sūnelius pabučiuot!

MEDĖJA
Dabar kalbini juos, jie dabar tau mieli,
Juos atstūmei pirmiau.
JASONAS Dėl dievų, tu man leisk
Prisiliest bent prie savo mieliausių vaikų.
MEDĖJA
Niekada! Tu kalbi ir maldauji tuščiai.
JASONAS
Ak, o Dzeuse, girdi, kaip ji varo mane.

Kaip kentėti turiu nuo baisios kraugerės,
Šitos liūtės žiaurios ir žudikės vaikų?
Kiek jėgų beturiu, aš šaukiuosi balsu
Ir meldžiu nuolankiai dangiškuosius dievus,
Kad paliudytų jie, jogei tu nužudei

Šitaip žiauriai vaikus. Dabar mirusių jų
Tu neleidi paliest ir palaidot draudi!
O geriau man nebūtų jų tekę augint
Negu juos čia matyt nužudytus.
CHORAS
Daug ką Dzeusas žmonėms lemia pats Olimpe,

Daug ką siunčia kiti netikėtai dievai,
Ko tikiesi sulaukt, nesulauksi iš jų,
Ko nesitiki, dievas tam randa kelius.
Taip pat ir čionai atsitiko.