Kosmogonija – tai pasakojimas ar teorija apie pasaulio ir visatos atsiradimą. Žodis kilęs iš graikų kalbos (kosmos – tvarka, visata, ir gignesthai – gimti, rastis), todėl pažodžiui reiškia „visatos gimimą“. Skirtingose kultūrose kosmogonija gali būti pateikiama kaip mitas, filosofinis samprotavimas arba religinis mokymas, aiškinantis, kaip iš chaoso ar nebūties atsirado dangus, žemė, gyvybė ir žmogus.
Filosofinėje ir religinėje tradicijoje kosmogonija neapsiriboja tik fiziniu pasaulio kūrimu – ji kalba ir apie dvasinę visatos tvarką, pirmapradę priežastį ar principą, kuris suteikė formą viskam, kas egzistuoja. Senovės Kinijoje šią idėją išreiškia Dao – begalinė visumos tėkmė, iš kurios kyla visa būtis. Graikų filosofijoje analogišką vaidmenį atliko sąvokos „chaosas“ ir „logos“, o Biblijoje – Dievo kūrimo žodis.
Kosmogoniniai pasakojimai paprastai atskleidžia, kaip iš vieno pirminio šaltinio atsiranda daugybė reiškinių: dangus, žemė, ugnis, vanduo, šviesa, tamsa. Jie padeda žmogui suprasti savo vietą visatoje ir suteikia simbolinę prasmę gyvenimui. Tokie pasakojimai aptinkami visur – nuo Egipto ir Mezopotamijos mitų iki indų Vedų, skandinavų Eddų ar kinų klasikų.
Daoistinėje tradicijoje, kuriai priklauso ir Lie Zi, kosmogonija nėra laikoma baigtiniu įvykiu – tai nuolatinis virsmas, kuriame pasaulis nuolat gimsta iš Dao ir į jį sugrįžta. Iš nebūties kyla būtis, iš tylos – garsas, iš tuštumos – judėjimas. Todėl žmogus, supratęs šį ciklą, gali gyventi harmoningai, sekdamas gamtos ritmu, o ne priešindamasis jam.