Mane mylintis Jėzau, pasislėpęs, bet tikrai esantis ant šio altoriaus Dieve, išklausyk mane, aš meldžiu Tave! Tegul Tavo valia būna mano valia, mano troškimas, mano meilė. Padėk man jos ieškoti, ją rasti, ją vykdyti. Parodyk man savo kelius, nurodyk takelius. Tu turi dėl manęs savų sumanymų – pasakyk man juos ir padėk man jais sekti, kol iš Tavo malonės mano siela pasieks išganymą. Aš, abejingas viskam, kas praeina, noriu matyti tik Tave. Aš myliu viską, kas yra Tavo, bet labiausiai Tave, mano Dieve! Apkartink man kiekvieną džiaugsmą, kuris nėra iš Tavęs, neleisk man trokšti ko nors kito be Tavęs, padaryk malonų kiekvieną darbą, padarytą dėl Tavęs, ir nepakenčiamą bet kokį poilsį, kuris nėra Tavyje. Tegu visas mano gyvenimas, o gerasis Jėzau, būna skirtas vien Tavo meilei. Amen.
Mažai žinoma, kad Akvinietis, prieš pat mirtį, patyrė ypatingą mistinį regėjimą, kuris, kaip manoma, pakeitė jo požiūrį į rašytinį darbą. Jis esą pareiškė, kad viskas, ką jis parašė, tėra „šieno krūva“ lyginant su tuo, ką jam apreiškė Dievas. Šis momentas rodo, kad jo malda buvo ne tik intelektualus dialogas, bet ir tiesioginis, patirtinis susitikimas su Dievo slėpiniu, pranokstantis bet kokią logiką. Jo Eucharistinės maldos yra šio mistinio patyrimo tiltas tarp proto ir širdies.