Žodis doksastikonai (gr. doxastikon, daugiskaita doxastika) reiškia „šlovinimo giesmės“ arba „šlovės himnai“. Tai giesmės, kurios giedamos Rytų krikščioniškoje liturgijoje, ypač Bizantijos tradicijoje. Jose šlovinamas Dievas, Kristus, Šventoji Dvasia arba šventieji. Dažniausiai jos atliekamos psalmių pabaigoje arba vakarinių pamaldų metu per didžiąsias šventes.
Doksastikonas yra rytietiškas doksologijos atitikmuo, tačiau platesnės formos – jis turi poetinį, simbolinį ir teologinį pobūdį. Skirtingai nuo Vakarų bažnyčios trumpos formulės „Garbė Tėvui“, doksastikonai yra ištisi himnai, sudaryti iš kelių strofų, turintys gilią dvasinę prasmę ir aiškų muzikinį ritmą.
Žodis doksastikon kilęs iš graikiško doxa („šlovė“) ir siejamas su įžanginiais žodžiais, kuriais prasideda šie himnai: „Δόξα Πατρί καί Υἱῷ καί Ἁγίῳ Πνεύματι“ („Garbė Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai“). Tokia įžanga pažymi perėjimą iš psalmių skaitymo į gilesnį garbinimo lygmenį.
Šios giesmės susiformavo Bizantijos epochoje, maždaug IV–V amžiuje. Tuo metu chorai po psalmių recitacijų pradėdavo improvizuoti šlovinimo tekstus, kurie vėliau buvo surinkti į Oktoechos – aštuonių tonų giesmių sistemą. Iš jos kilo visos stačiatikių liturgijos muzikinės tradicijos pagrindas.
Doksastikonai paprastai būna trijų tipų.
- Dogmatiniai doksastikonai – giedami šeštadienio vakarais prieš sekmadienio liturgiją. Juose šlovinamas Kristaus įsikūnijimas ir Dievo Motinos vaidmuo išganymo istorijoje. Viename iš jų sakoma:
„Per Tave, Gimdytoja Dievo, pasauliui pasirodė Išganymas, nes iš Tavęs kilo mūsų Dievas, kuris sunaikino mirtį ir suteikė amžiną gyvenimą.“ - Šventųjų doksastikonai – skirti šventiesiems ar kankiniams. Juose pasakojama apie šventųjų kančias, ištvermę, dorybes ir jų užtarimą už žmones. Tokie himnai kviečia tikinčiuosius sekti šventųjų pavyzdžiu.
- Didžiosios doksologijos doksastikonai – atliekami rytmetinių pamaldų metu per svarbiausias šventes. Jie iškilmingi, dažnai labai poetiški ir ilgi, jų melodijos turi aiškius muzikinės struktūros tonus, naudojamus iki šiol bizantinėje giedojimo tradicijoje.
Doksastikonų kalba išsiskiria vaizdingumu. Tai ne vien liturginis tekstas, bet poetinė teologija – kupina simbolių, kontrastų ir metaforų. Juose dažnai pasirodo šviesos ir tamsos, dangaus ir žemės, gimimo ir prisikėlimo temos. Tokiu būdu giesmės tampa meditacine maldos forma, skirta ne tik ausims, bet ir širdžiai.
Muzikiniu požiūriu doksastikonai kuriami pagal aštuonių tonų sistemą (oktoechos). Kiekvienas tonas turi savitą emocinę ir dvasinę spalvą – vieni skirti džiaugsmui, kiti liūdesiui ar atgailai. Dėl to tie patys žodžiai gali įgauti visiškai kitą nuotaiką, priklausomai nuo tono.
Doksastikonai dažniausiai giedami vakarinių pamaldų pabaigoje, po psalmės eilutės „Garbė Tėvui…“, arba rytmetinėse pamaldose po Didžiosios doksologijos. Kai kada jie įtraukiami ir į akatistus ar šventųjų liturgijas kaip specialūs intarpai.