„Kitāb al-Kāfī“ (arabiškai: كتاب الكافي – „Pakankamoji knyga“) – tai didžiausias ir svarbiausias šiitų islamo hadisų rinkinys, sudarytas apie X amžiaus pradžią mokslininko ir teologo Abū Jaʿfar Muhammad ibn Yaʿqūb al-Kulaynī al-Rāzī (apie 864–941 m.). Šis veikalas laikomas kertiniu šiitų tradicijos šaltiniu, nes jame surinktos tiek teologinės, tiek teisinės, tiek moralinės tradicijos, siejamos su pranašu Muhammadu ir dvylikos imamų mokymu.
Pavadinimas „al-Kāfī“ reiškia „tas, kuris pakankamas“ arba „užtenkamasis“, nurodant, kad ši knyga yra pakankama žinių ir tikėjimo pagrindų požiūriu kiekvienam šiitui. Tikima, kad ji apima viską, ko reikia norint gyventi pagal dievišką įstatymą (šarīʿa) ir suprasti teisingą imamatą.
Al-Kulaynī gyveno Abasidų kalifato laikotarpiu, kai šiitų bendruomenė buvo pasklidusi ir dažnai persekiojama. Tuo metu imamai jau buvo mirę, todėl bendruomenė ieškojo autentiško mokymo šaltinio, kuris surinktų jų pasakymus ir aiškinimus. Per daugiau nei dvidešimt metų Al-Kulaynī rinko, tikrino ir sistemino hadisus (tradicijas) iš įvairių šaltinių, bendraudamas su mokiniais bei imamatą pažinojusiais asmenimis.
Knygos autoritetas tarp šiitų tapo toks didelis, kad ją imta laikyti pagrindiniu dvasiniu ir teisiniu šaltiniu, prilygstančiu sunitų Sahih al-Bukhari ar Sahih Muslim rinkiniams.
„Al-Kāfī“ suskirstyta į tris pagrindines dalis, iš viso apimančias daugiau nei 16 tomų klasikinėje versijoje.
Kiekviena dalis turi savo pavadinimą ir kryptį:
- Uṣūl al-Kāfī (أصول الكافي) – „Tikėjimo pagrindai“
Šioje dalyje kalbama apie teologiją: Dievo prigimtį, pranašystę, imamato doktriną, sielą, tikėjimą, protą ir pažinimą. Tai filosofinė ir dvasinė dalis, kuri pagrindžia visą šiitų pasaulėžiūrą.
Joje aptariamos temos, pavyzdžiui:- al-ʿAql wa al-Jahl („Protas ir neišmanymas“)
- al-Īmān wa al-Kufr („Tikėjimas ir netikėjimas“)
- al-Duʿāʾ („Maldos reikšmė“)
- al-ʿIlm („Žinojimo vertė“)
- al-Imāma („Imamato esmė“)
Ši dalis dažnai laikoma dvasiniu vadovu, nes joje imamų žodžiai pateikiami kaip moralinės ir filosofinės tiesos.
- Furūʿ al-Kāfī (فروع الكافي) – „Įstatymų šakos“
Didžiausia dalis, apimanti kasdienio gyvenimo, moralės ir teologinės praktikos klausimus:- maldos (salat), pasninko (sawm), išmaldos (zakāt), piligrimystės (ḥajj) taisyklės;
- šeimos, santuokos, paveldėjimo, verslo ir baudžiamosios teisės normos;
- moralinės ir etinės pamokos, kaip elgtis teisingai su kitais.
Tai iš esmės šariato vadovas, pagrįstas imamų tradicijomis.
- Rawḍat al-Kāfī (روضة الكافي) – „Sodas“
Paskutinė, labiausiai įvairi dalis. Joje surinkti įvairūs pasakojimai, laiškai, imamų kalbos, legendiniai epizodai ir moraliniai pasvarstymai. Tai laisvesnio pobūdžio kūrinys, kupinas alegorijų, mistinių pasakojimų ir pamokymų apie gyvenimo laikinumą bei Dievo artumą.
„Al-Kāfī“ pristato šiitų pasaulį kaip Dievo vadovaujamą hierarchinę tvarką, kurioje tiesa sklinda per pranašą Muhammą ir dvylika imamų – dvasinių vadovų, turinčių ypatingą dievišką žinojimą (ʿilm al-ladunī).
Hadisai akcentuoja:
- proto ir tikėjimo vienybę („Tikras tikėjimas yra pažinimas, o pažinimas be tikėjimo – tuščias“);
- dvasinės drausmės ir savikontrolės svarbą;
- teisingumo, atjautos ir dievobaimingumo reikšmę visuomenėje;
- imamato – dieviškos valdžios principo – neišvengiamumą.
Kai kurie pasakojimai primena moralines alegorijas, panašias į sufijų ar kabalos tekstus: žmogus, ieškantis tiesos, yra tarsi keliautojas per nežinomą dykumą, kurio vedlys – išmintingas imamas.
Šiitų teologijoje „Al-Kāfī“ laikomas pirmuoju ir svarbiausiu keturių kanoninių hadisų rinkinių (al-Kutub al-Arbaʿa):
- Al-Kāfī
- Man Lā Yaḥḍuruhu al-Faqīh
- Tahdhīb al-Aḥkām
- Al-Istibṣār
Iš šių keturių, Al-Kāfī vertinamas kaip išsamiausias ir autoritetingiausias. Jis tapo dvasiniu pagrindu daugeliui šiitų teologų ir filosofų, tokių kaip Al-Tūsī, Al-Mufīd ar Al-Ḥillī.
Iki šiol „Al-Kāfī“ cituojamas tiek Qom (Iranas), tiek Najaf (Irakas) seminarijose, o jo hadisai naudojami tiek juridinėje teisėje (fiqh), tiek mistinėje teologijoje (ʿirfān).
Al-Kāfī tomai
. UṢŪL AL-KĀFĪ – Tikėjimo pagrindai (I–IV tomai)
1 tomas – Al-ʿAql wa al-Jahl
Apie protą ir neišmanymą. Skiriamas žmogaus pažinimui, proto reikšmei tikėjime, išminties ir neišmanymo priešpriešai.
2 tomas – Al-ʿIlm, al-Tawḥīd, al-Ḥujja
Apie žinojimą, Dievo vienybę (tawḥīd) ir dieviškojo vadovo (imamo) autoritetą.
3 tomas – Al-Īmān wa al-Kufr, al-Duʿāʾ, al-Qurʾān
Apima temas apie tikėjimą ir netikėjimą, maldos galią, Korano aiškinimą ir moralinius pamokymus.
4 tomas – Al-ʿImāma, al-Taqiyya, al-Zuhd
Didelis skyrius apie imamatą, slaptumą (taqiyya, dvasinį atsargumą), pasaulio atsižadėjimą (zuhd) ir pamaldumą.
II. FURŪʿ AL-KĀFĪ – Teisinės šakos (V–XIV tomai)
5 tomas – Kitāb al-Ṭahāra
Apie apsivalymą: ritualinį švarumą, vandens rūšis, wudū (abluciją), ghusl (apsiprausimą) ir nešvarumų vengimą.
6 tomas – Kitāb al-Ṣalāt
Apie maldą – kasdienes ir papildomas, jų formas, laikus ir dvasinę prasmę.
7 tomas – Kitāb al-Zakāt wa al-Khums
Apie išmaldą (zakāt) ir penktadalį (khums), finansinę atsakomybę, dalijimąsi su bendruomene.
8 tomas – Kitāb al-Ṣawm wa al-Ḥajj
Apie pasninką (ramadano mėnuo), piligrimystę į Meką (ḥajj), įžadus ir atgailą.
9 tomas – Kitāb al-Nikāḥ
Apie santuoką, skyrybas, šeimos etiką ir tarpusavio pareigas.
10 tomas – Kitāb al-Ṭalāq, al-ʿItq wa al-Riqāb
Apima skyrybų (ṭalāq) teisę, vergų atpirkimą, laisvės suteikimą ir moralinius aspektus.
11 tomas – Kitāb al-Tijāra
Apie prekybą, sutarčių sudarymą, draudžiamus ir leistinus sandorius.
12 tomas – Kitāb al-Ḥudūd wa al-Qaḍāʾ
Apie teisingumo vykdymą, teismus, bausmes, liudytojų vaidmenį ir teisėjo atsakomybę.
13 tomas – Kitāb al-Jihād wa al-Amr bi-l-Maʿrūf
Apie dvasinį ir fizinį džihadą, teisingumo skatinimą, blogio atgrasymą.
14 tomas – Kitāb al-Adab wa al-Maʿāsh
Apie kasdienio gyvenimo etiką, elgesį, svetingumą, bičiulystę, išmintį, auklėjimą ir šeimos santykius.
III. RAWḌAT AL-KĀFĪ – „Sodas“ (XV–XVI tomai)
15 tomas – Rawḍat al-Kāfī (I)
Rinkinys įvairių imamų kalbų, pamokymų, laiškų, dialogų su mokiniais ir legendinių istorijų.
16 tomas – Rawḍat al-Kāfī (II)
Tęsinys – moralinės, mistinės ir istorijos tematikos pasakojimai, apmąstymai apie žmogaus sielą, mirtį, prisikėlimą ir Dievo artumą.
Citatos
1. Al-Kāfī, Uṣūl, 1:1 – Apie protą (al-ʿAql)
«العقل ما عبد به الرحمن واكتسب به الجنان»
„Protas yra tas, kuo garbinamas Gailestingasis ir laimima Rojaus palaima.“
Paaiškinimas: Imamas aiškina, kad protas yra ne vien loginis įrankis, bet dieviška šviesa žmoguje, leidžianti atskirti gėrį nuo blogio. Tik per jį įmanoma tikras tikėjimas.
2. Al-Kāfī, Uṣūl, 1:3
«العلم نور يقذفه الله في قلب من يشاء»
„Žinojimas – tai šviesa, kurią Dievas įdega to, kurį pasirenka, širdyje.“
Paaiškinimas: Tikras pažinimas kyla ne iš knygų, o iš dvasinės šviesos. Tai primena sufijų sampratą, kad tikrasis mokymas – apreiškimas širdžiai.
3. Al-Kāfī, Uṣūl, 1:15
«من عرف نفسه فقد عرف ربه»
„Kas pažino save, pažino ir savo Viešpatį.“
Paaiškinimas: Viena žymiausių šiitų ir sufijų pasaulio frazių. Ji reiškia, kad savęs pažinimas – kelias į Dievo pažinimą; žmogus yra Dievo veidrodžio atspindys.
4. Al-Kāfī, Uṣūl, 2:1
«الإيمان عمل كله والقول بعضه»
„Tikėjimas yra veiksmas visas, o žodis – tik jo dalis.“
Paaiškinimas: Tikėjimas be veiksmų – negyvas. Ši mintis jungia moralinį ir dvasinį aktyvumą.
5. Al-Kāfī, Uṣūl, 2:4
«المؤمن مرآة المؤمن»
„Tikintysis – tai kito tikinčiojo veidrodis.“
Paaiškinimas: Tikrasis bendruomeniškumas yra dvasinė atsakomybė – matyti savo trūkumus kitame ir padėti jam tobulėti.
6. Al-Kāfī, Uṣūl, 2:10
«من لم يشكر المخلوق لم يشكر الخالق»
„Kas nedėkoja kūriniui, tas nedėkoja ir Kūrėjui.“
Paaiškinimas: Dėkingumas žmonėms – tai tikėjimo dalis. Knyga pabrėžia, kad kas nejaučia dėkingumo artimui, negali būti dėkingas Dievui.
7. Al-Kāfī, Uṣūl, 3:12
«الكلمة الطيبة صدقة»
„Geras žodis yra išmalda.“
Paaiškinimas: Gėris nėra tik materialus dalykas – net švelnus žodis turi moralinę vertę kaip gailestingumo aktas.
8. Al-Kāfī, Uṣūl, 3:20
«أفضل العبادة انتظار الفرج»
„Didžiausias garbinimas – laukimas išlaisvinimo.“
Paaiškinimas: Čia kalbama apie dvasinę kantrybę ir laukimą – šiitų tradicijoje tai reiškia viltį dėl Mahdžio (paskutiniojo imamo) sugrįžimo, bet kartu ir laukimą Dievo pagalbos kasdienybėje.
9. Al-Kāfī, Furūʿ, 5:14
«النية خير من العمل»
„Ketinimas vertingesnis už patį veiksmą.“
Paaiškinimas: Doras ketinimas turi didesnę dvasinę vertę nei išorinis veiksmas, jei tas veiksmas be tikro nuoširdumo.
10. Al-Kāfī, Rawḍa, 15:9
«القلب حرم الله فلا تسكن حرم الله غير الله»
„Širdis – tai Dievo šventovė; neleisk, kad joje apsigyventų kas nors, išskyrus Dievą.“
Paaiškinimas: Viena gražiausių mistinių eilučių visoje šiitų tradicijoje. Ji moko vidinės tylos, jog tik Dievas turi vietą žmogaus širdyje, viskas kita – laikina.