Žodis kebatinan kilęs iš javiečių kalbos žodžio batin, kuris reiškia vidinį, dvasinį, paslėptą, sielinį. Pridėjus priešdėlį ke- ir priesagą -an (kurios javiečių kalboje kuria abstrakčius daiktavardžius), gaunama reikšmė „vidiškumas“, „dvasinė būsena“ arba tiesiog „vidinis kelias“.
Taigi, kebatinan pažodžiui reiškia „tai, kas priklauso vidui“ – priešingybė lahir („išoriniam, materiališkam“). Indoneziečių pasaulėžiūroje tai yra dvasinė dimensija, kur žmogus ieško ne Dievo bažnyčioje ar mečetėje, o pačiame savyje.
Kebatinan – tai indoneziečių (ypač javiečių) mistinė-filosofinė tradicija, jungianti vietinį animizmą, hinduizmo ir budizmo metafiziką bei islamišką sufijų dvasinę praktiką. Ji nėra religija, bet vidinės vienybės su Absoliutu kelias.
Jos esmė – žmogaus kelionė į savo batin – vidinę šerdį, kurioje slypi gusti (dieviškasis principas). Kai žmogus pasiekia hening – visišką tylą, be minčių, be troškimų – jis patiria būseną manunggaling kawula gusti, reiškiančią „tarnų ir Viešpaties susiliejimą“, t. y. visišką vienybę su Dievu.
Kebatinan pradmenys siekia senovės Javos karalystes – Majapahitą ir Mataramą. Ten susipynė hinduizmo (ypač tantrinio šivizmo), budizmo (mahayānos) ir vietinių protėvių kultų idėjos.
Vėliau, kai XVI–XVII a. į Java atėjo islamas, kebatinan įgijo sufizmo atspalvių – vidinės maldos, meilės Dievui, tylos ir meditacijos praktikų.
Tuo metu atsirado žodis kejawen – tai kultūrinis terminas, reiškiantis „būti javiečiu“, o kebatinan – jo dvasinė šerdis.
Pagrindinės idėjos
- Dieviškumas yra žmoguje – kiekvienas turi cipta (mintį), rasa (jausmą) ir karsa (valią), kurie atspindi Dievo aspektus.
- Tyla (hening) – aukščiausia meditacijos būsena, kai protas išnyksta ir atsiveria dvasinė rega.
- Vienybė (manunggaling kawula gusti) – žmogaus ir Dieviškumo susiliejimas ne per tikėjimą, o per tiesioginį patyrimą.
- Rasa sejati – „tikrasis jausmas“, kai žmogus jaučia tiesioginį ryšį su viskuo, kas gyva.
- Pusiausvyra tarp vidinio ir išorinio – dvasinė harmonija (batin–lahir) laikoma būtina gyvenimo pilnatvei.
Kebatinan nėra viena knyga, o šimtai poetinių, meditacinių ir filosofinių kūrinių, parašytų javiečių kalba.
Svarbiausi iš jų:
- Serat Wedhatama – Mankunegara IV kūrinys (XIX a.), mokantis vidinės išminties, dvasinės drausmės ir kuklumo.
- Serat Centhini – epinė poema (apie 2000 puslapių), apimanti visą javiečių dvasinį, erotinį, muzikinį ir religinį pasaulį.
- Suluk Sukarsa – tekstas apie meditaciją, sielos kelionę ir tylos galią.
- Suluk Malang Sumirang – alegorinė poema apie žmogaus ir Dievo susiliejimą, kur veikėjas sudega savo aštriu žinojimu.
- Suluk Gatoloco – satyrinis kūrinys, pasitelkiantis ironiją prieš religinius dogmatikus.
- Serat Kalatidha – mistinis eilėraštis apie pasaulio tamsą ir dvasinę ištvermę.
Šie kūriniai buvo rašomi macapat metru – klasikinėmis javiečių poetinėmis ritminėmis formomis.
Kebatinan nėra skirtas masinei religinei praktikai – tai vidinio ieškojimo kelias, dažnai perduodamas iš mokytojo (guru kebatinan) mokiniui (cantrik). Tikslas – pažinti Dievą ne iš knygų, o iš tylos, atpažinti Jį savyje ir kitame.
Dvasinės praktikos:
- Semedi (meditacija, dažnai naktį kalnuose ar oloje)
- Tapa brata (susilaikymas, pasninkas, tylos įžadas)
- Pangrasa (savistaba per širdies jausmą)
- Laku tapa (gyvenimo būdas, atsidavimas Dieviškumui be formos)