Digambarai – tai viena iš dviejų pagrindinių džainizmo šakų, kurios pavadinimas sanskrito kalba Digambara reiškia „apsisiautęs dangumi“. Šis pavadinimas simbolizuoja visišką atsisakymą nuo nuosavybės ir pasaulietinių dalykų – digambarų vienuoliai vaikšto nuogi, nes tiki, kad tik taip žmogus gali pasiekti tikrąją laisvę nuo prisirišimų.
Džainizmas, kuriam priklauso digambarai, yra senovės Indijos religija, mokanti, kad visos gyvos būtybės turi sielą (jiva) ir kad dvasinis tobulėjimas pasiekiamas per nekenkimą (ahimsa), savitvardą, asketizmą ir pažinimą. Ši religija neturi kūrėjo dievo – visata amžina, o kiekvienas pats atsako už savo karmą. Džainų tikslas – išsivaduoti iš gimimų ir mirčių rato (samsara) ir pasiekti mokšą, kai siela tampa tyra ir laisva nuo materijos.
Digambarai susiformavo maždaug tuo pačiu metu kaip ir švetambarai – tarp IV ir III a. prieš mūsų erą. Skilimas įvyko dėl skirtingų požiūrių į vienuolių gyvenimo būdą, šventraščių išsaugojimą ir Mahaviro askezės interpretaciją. Švetambarai manė, kad vienuolis gali dėvėti baltus drabužius, o digambarai laikė, kad tik visiškas nuogumas yra tikrasis dvasinės nepriklausomybės ženklas.
Digambarų vienuoliai, vadinami muni arba nirgrantha („be saitų“), gyvena itin griežtai. Jie neturi jokių daiktų, išskyrus nedidelį plunksnų šluotelę (picchi), kuria nušluoja kelią prieš save, kad nesutryptų gyvybės, ir rankomis gaunamą maistą, kurį jiems duoda pasauliečiai. Jie vengia transporto, miega ant žemės, daug laiko praleidžia meditacijoje ir tyloje. Tokia praktika, pasak digambarų, padeda sielai visiškai atsiskirti nuo karmos.
Digambarai tiki, kad tik vyras gali pasiekti galutinį išsilaisvinimą, nes moteris, pagal jų aiškinimą, dėl kūno prigimties negali įgyti visiškos asketinės laisvės. Moteris gali pasiekti labai aukštą dvasinį lygį, bet galutinė mokša įmanoma tik atgimus vyro kūne. Tai išskiria juos nuo švetambarų, kurie pripažįsta visišką moterų dvasinę lygybę.
Digambarai taip pat teigia, kad Mahaviro laikų šventraščiai buvo prarasti, todėl Agamų kanono jie nepripažįsta. Vietoj to jie remiasi vėlesniais tekstais, parašytais iš atminties ir komentarų, tokiais kaip Ṣaṭkhaṇḍāgama („Šešių dalių Agama“) ir Kasāyapāhuda („Aistros pašalinimas“). Šie veikalai laikomi digambarų teologijos pamatu.
Jų šventyklose tirthankarų (apšviestųjų mokytojų) atvaizdai visada vaizduojami nuogi, be jokių drabužių ar papuošalų – taip pabrėžiama dvasinė grynuma ir visiškas atsiskyrimas nuo pasaulio. Tirthankarai sėdi meditacinėje lotoso pozoje arba stovi vadinamoje kayotsarga padėtyje – tai statiškas stovėjimas visiškoje ramybėje, simbolizuojantis neprisirišimą prie kūno.
Digambarų religinė filosofija išlaiko tą pačią pagrindinę džainizmo mintį: gyvenimo tikslas – sielos išlaisvinimas. Tačiau šis kelias, jų požiūriu, pasiekiamas tik per kraštutinę savikontrolę, tylą ir atsisakymą nuo visko, kas sieja su fiziniu pasauliu. Digambarai moko, kad net mažiausias troškimas ar komforto siekis kuria naują karmą, todėl vienintelis kelias į laisvę – visiškas nuogumas ne tik kūnu, bet ir dvasia.
Ši bendruomenė labiausiai paplitusi pietų Indijoje – Karnatakoje, Madhja Pradeše ir Maharaštroje. Digambarai garsėja savo filosofinėmis mokyklomis, logikos studijomis ir šventyklomis iš akmens, tokios kaip milžiniškasis Gomatešvaros statinys Šravanabelagoloje – 17 metrų aukščio nuogo tirthankaros Bahubalio atvaizdas, tapęs digambarų tikėjimo simboliu.
Nors digambarų gyvenimo būdas atrodo kraštutinis, jis kyla iš jų pagrindinio įsitikinimo: siela gali tapti laisva tik tada, kai nieko neturi ir nieko nebijo prarasti. Džainizmas, kuriam jie priklauso, moko ne kovos, o tylos – ne pergalės prieš kitus, o pergalės prieš save. Digambarai šią tylą pavertė gyvenimo keliu, kuriame kiekvienas žingsnis, net kvėpavimas, yra pagarba visai gyvybei.