Švetambarai – tai viena iš dviejų pagrindinių džainizmo šakų, kurios pavadinimas sanskrito kalba Śvetāmbara reiškia „baltai apsirengę“. Ši bendruomenė susiformavo maždaug IV–III a. prieš mūsų erą, kai džainų vienuoliai išsiskyrė dėl požiūrio į asketizmo griežtumą ir šventraščių išsaugojimą. Švetambarai tiki, kad Mahaviro mokymas buvo ištikimai perduotas per kartas ir išliko jų šventraščiuose – Agamose, kurios iki šiol sudaro pagrindinį jų religinės tradicijos kanoną.
Skirtingai nei jų kolegos digambarai („nuogieji“), švetambarai leidžia vienuoliams dėvėti paprastus baltus drabužius, simbolizuojančius tyrumą ir atsisakymą nuo pasaulietinių troškimų. Šis drabužis nėra laikomas nuosavybe – jis tik kuklumo ir nuolankumo ženklas. Jie pabrėžia vidinį apsivalymą per moralę, atjautą ir savitvardą, o ne per visišką fizinį atsisakymą nuo daiktų.
Švetambarų bendruomenė taip pat pripažįsta, kad tiek vyrai, tiek moterys gali pasiekti dvasinį išsilaisvinimą (mokša). Pasak jų, Mahavira turėjo moterų mokinių, o siela neturi lyties – ji amžina ir vienoda visose gyvybės formose. Dėl šios priežasties švetambarai turi moterų vienuolių ordinus, vadinamus āryikā arba sādhvī, kuriuose moterys laikosi tų pačių dvasinių įžadų kaip vyrai.
Švetambarai išlaikė plačią literatūrinę tradiciją. Jų kanoninis rinkinys – tai 45 Agamų sutros, kuriose surašyti Mahaviro mokymai, moralės taisyklės, kosmologija, vienuolių elgesio normos ir meditacijų būdai. Šios sutros parašytos prakritų kalba, kad būtų suprantamos paprastiems žmonėms, o ne tik išsilavinusiems brahmanams.
Švetambarai tiki, kad Mahavira buvo gimęs karališkoje šeimoje, bet gyveno kaip asketas, apsivilkęs baltu audiniu. Digambarai teigia priešingai – kad jis buvo visiškai nuogas ir atsisakė bet kokių drabužių. Šis skirtumas tapo simboliniu religijos šakų atskyrimo ženklu.
Dvasiniu požiūriu švetambarai yra kiek švelnesni asketizmo interpretatoriai. Jie moko, kad svarbiausia – ne išorinė askezė, o vidinė nuostata, pagarba visai gyvybei ir tiesos ieškojimas. Švetambarų šventyklose dievybės (tirthankarų atvaizdai) vaizduojamos puoštos, su atviromis akimis, dažnai su drabužiais ar papuošalais – tai reiškia, kad dvasinė šviesa švyti per viską, o ne tik per nuogumą.