Mahavira – tai vienas iš giliausių Indijos dvasinių mokytojų, kurio vardas reiškia „Didysis nugalėtojas“. Jis laikomas dvidešimt ketvirtuoju ir paskutiniuoju tirthankara – dvasiniu vedliu, kuris atveria kelią į išsilaisvinimą. Jo mokymas tapo džainizmo – senosios Indijos religijos, skelbiančios absoliutų nekenkimą ir dvasinį apsivalymą – pagrindu. Mahavira gyveno VI amžiuje prieš mūsų erą, tuo pačiu laikotarpiu kaip Buda. Nors šių dviejų mokytojų keliai buvo skirtingi, juos jungė ta pati idėja: žmogaus išlaisvinimas pasiekiamas ne aukomis ar maldomis, o per sąmonės pažinimą, susilaikymą ir gailestingumą.
Jo tikrasis vardas buvo Vardhamana, o „Mahavira“ – tai garbės titulas, reiškiantis dvasinę drąsą ir pergalę prieš aistras. Jis gimė Kundagramos mieste netoli Vaishali, dabartinėje Biharo valstijoje, kilmingoje kšatrijų šeimoje. Tėvai – Siddhartha ir Trishala – priklausė džainų tikėjimui, todėl nuo vaikystės jis girdėjo apie nekenkimą gyvybei, tiesos laikymąsi ir asketizmą. Pasak džainų tradicijos, dar būdamas jaunas jis pasižymėjo atjauta – vengė žaloti net mažiausius gyvūnus ir dažnai pasitraukdavo į vienatvę mąstyti.
Sulaukęs trisdešimties, Vardhamana paliko šeimą, turtą ir visus pasaulietinius ryšius, kad visiškai atsidėtų dvasinei saviugdai. Dvylika metų jis gyveno klajokliu atsiskyrėliu – be drabužių, be pastogės, be maisto atsargų. Šis nuogumas džainų tradicijoje reiškia visišką atsisakymą nuo nuosavybės ir troškimų. Mahavira meditavo miškuose, kentė šaltį, karštį ir badą, išlaikydamas tylą bei visišką ramybę. Šiuo laikotarpiu jis mokėsi valdyti protą ir kūną, stebėti visas gyvas būtybes su pagarba, net jei jos kenkia jam pačiam.
Po dvylikos metų griežtos savitvardos ir meditacijos, pasak tradicijos, Mahavira pasiekė kevala jñāna – visišką pažinimą arba apšvietimą. Tai būsena, kai siela išsilaisvina iš visų karmų ir pasiekia tobulą žinojimą. Nuo to momento jis tapo tirthankara – „kelio kūrėju“, vedančiu kitus per gyvenimo upę į išsivadavimą.
Mahavira pradėjo mokyti visoje šiaurinėje Indijoje. Jis nesiekė kurti naujos religijos – veikiau atgaivino senąją džainų tradiciją, kuri egzistavo dar prieš jį. Jo mokymas buvo paprastas, bet radikalus. Jis teigė, kad visos gyvos būtybės, net vabzdžiai ar augalai, turi sielą (jiva), todėl žaloti kitą reiškia kenkti sau. Ši idėja tapo džainizmo šerdimi – ahimsa, absoliutus nekenkimas, buvo Mahaviro gyvenimo esmė.
Be ahimsos, jis mokė dar keturių pagrindinių dorybių: satya – tiesos, asteya – nesavanaudiškumo, brahmacharya – dvasinės skaistybės, ir aparigraha – neprisirišimo prie daiktų. Šie penki įžadai, vadinami mahavrata, buvo privalomi visiems vienuoliams ir vienuolėms, o paprasti žmonės laikėsi jų švelnesnės formos, vadinamos anuvrata. Mahavira tvirtino, kad tik asmeninė disciplina ir vidinė švara gali išlaisvinti žmogų nuo karmos – veiksmų pasekmių, kurios slegia sielą per gimimų ir mirčių grandinę.
Jo mokymas išsiskyrė griežtu racionalumu. Mahavira neigė kūrėjo dievo buvimą – pasaulis, pasak jo, amžinas ir savitvarkis. Kiekviena siela pati atsakinga už savo likimą. Jis nesmerkė kitų tikėjimų, bet pabrėžė, kad tiesa turi daug aspektų – ši idėja vadinama anekantavada. Ji teigia, kad jokie žmogaus žodžiai ar mintys negali apimti visos tiesos, todėl būtina nuolankiai priimti ir kitas nuomones. Šis principas vėliau tapo vienu iš išskirtinių džainizmo bruožų, skatinančių toleranciją ir taiką tarp religijų.
Mahavira ilgus metus keliavo pėsčiomis per miestus ir kaimus, mokydamas paprasta kalba, kad kiekvienas galėtų suprasti. Jo klausytojai buvo iš įvairių sluoksnių – nuo karalių iki paprastų žemdirbių. Sakoma, kad jis įkūrė didelę vienuolių ir pasauliečių bendruomenę, kurioje vyravo griežta disciplina ir tarpusavio pagarba. Paskutinius trisdešimt metų Mahavira praleido skleisdamas savo mokymą, kol sulaukęs septyniasdešimt dviejų metų pasiekė nirvaną – galutinį išsilaisvinimą. Tai įvyko Pāvāpurio mieste, dabartiniame Bihare, kur dabar stovi jo šventyklos ir mauzoliejus.
Mahaviro gyvenimas ir mokymas turėjo milžinišką poveikį Indijos kultūrai. Jo skelbta ahimsa vėliau tapo dvasiniu pagrindu Mahatmos Gandžio taikaus pasipriešinimo filosofijai. Džainų vienuoliai iki šiol gyvena pagal Mahaviro įsakymus – dėvi baltus drabužius arba vaikšto nuogi, kad parodytų atsisakymą nuo visko, kas pasaulietiška. Jie kruopščiai šluoja kelią prieš save, kad nesutryptų vabzdžio, ir dėvi audinį ant burnos, kad netyčia neįkvėptų mažos gyvybės formos.
Mahaviro mokymas išliko per tūkstantmečius be didelių pokyčių, nes buvo perduodamas žodžiu ir vėliau užrašytas kaip Džainų sutros – šventųjų tekstų rinkinys, vadinamas Agamomis. Šiuose raštuose užfiksuoti jo pokalbiai, pamokymai ir dvasiniai principai. Jie iki šiol skaitomi vienuolynuose, o pasauliečiai juos naudoja kaip moralės vadovą.