Delavarai – viena seniausių Šiaurės Amerikos tautų, priklausanti didžiajai algonkinų kalbų šeimai. Jie gyveno rytinėje žemyno pakrantėje – dabartinėse Delavero, Pensilvanijos, Naujojo Džersio ir Niujorko teritorijose. Europiečiai juos pavadino Delavarais pagal Delavero upę ir baroną de la Warr, kurio vardu ši upė buvo pavadinta XVII amžiuje. Tačiau patys jie vadino save Lenape arba Lenni-Lenape, tai reiškia „tikrieji žmonės“ arba „pirmieji žmonės“. Tad abu pavadinimai – Delavarai ir Lenapiai – žymi tą pačią tautą, tik iš skirtingų tradicijų: pirmasis duotas europiečių, antrasis – jų pačių.
Delavarai buvo taikūs žemdirbiai ir medžiotojai, gyvenę upių slėniuose ir miškingose vietovėse. Jie augino kukurūzus, pupeles ir moliūgus, vadinamas „trimis seserimis“, o gyveno ilguose bendruose namuose, kuriuose glaudėsi kelios šeimos iš vienos motinos giminės. Moterys buvo svarbios visuomenės nariai – jos priimdavo sprendimus dėl maisto atsargų, žemės ir net dėl karo ar taikos.
Jų religijos šerdis buvo tikėjimas Didžiuoju Dvasiniu Kūrėju – Ketanëtuwit (arba Ketanitowit, Kittanitowit). Šis vardas reiškia „Didysis, kuris yra visur“. Ketanëtuwit sukūrė žemę, dangų, gyvūnus ir žmones, o į viską įkvėpė dvasinę gyvybę. Delavarai tikėjo, kad Jis valdo pasaulį ne per baimę, o per darną ir pusiausvyrą – viskas, kas egzistuoja, turi savo vietą ir paskirtį.
Kiekvienas žmogus, jų įsitikinimu, turi asmeninį manitą – dvasinę jėgą ar globėją. Jaunuoliai, tapdami suaugusiais, pasitraukdavo į mišką pasninkauti ir miegoti atokiai, laukdami sapno, kuriame pasirodys jų manitas. Tas sapnas laikytas šventu – jis parodydavo žmogaus kelią, jėgas ir gyvenimo paskirtį.
Delavarai meldėsi per šokius, dainas ir dūmų aukas. Maldos vieta buvo gamta – upės, ugnis, dangus, vėjas. Jie tikėjo, kad Dievą galima išgirsti ne per žodžius, o per tylą. Du kartus per metus, rudenį ir pavasarį, jie rengdavo Padėkos šventes – aukodavo tabaką, dalydavosi maistu ir giedodavo giesmes Ketanëtuwit garbei. Šios apeigos buvo ne prašymai, o dėkingumo išraiška – padėka už gyvybę, už žemės vaisius, už taiką.
Delavarų tikėjime buvo ir kitų dvasinių būtybių – manitų, kurie valdė gamtos jėgas: vandenį, orą, ugnį, gyvūnus ir žvaigždes. Jie nebuvo laikomi nei blogi, nei geri, bet reikalingi pasaulio pusiausvyrai. Blogis atsirasdavo tik tada, kai žmogus pamiršdavo savo vietą kūrinijoje.
Pasak jų pasaulio sukūrimo pasakojimo, pradžioje buvo tik vanduo. Dvasios moteris, nukritusi iš dangaus, nusileido ant vėžlio nugaros, o gyvūnai padėjo jai sukurti žemę. Todėl vėžlys iki šiol laikomas žemės simboliu, o pasaulis vadinamas Vėžlio sala (Turtle Island) – vardas, kurį vartoja ir kitos Šiaurės Amerikos tautos.
Kai XVII amžiuje į Delavarų žemes atvyko olandų ir anglų kolonistai, jie iš pradžių palaikė taiką, bet ilgainiui buvo išstumti į vakarus. Tuo metu prancūzų ir anglų misionieriai pastebėjo, kad jų tikėjimas Ketanëtuwit labai artimas krikščioniškajai Dievo sampratai. Kai kurie Delavarai priėmė krikštą, kiti išlaikė savo tradicijas, bet dažnai abi tikėjimo kryptys susiliejo: jie matė Kristų kaip Kūrėjo Dvasią, nužengusią pas žmones.
Delavarų tikėjimas išliko gyvas iki šiol. Šiuolaikinės bendruomenės, gyvenančios Oklahomoje, Kanzase, Ontarijuje ir Viskonsine, vis dar gieda senąsias giesmes, švenčia metų ciklo šventes ir kalba apie Ketanëtuwit taip, kaip jų protėviai prieš kelis šimtmečius – kaip apie Dvasinę Būtybę, kuri viską laiko gyva.
Jų pasaulėžiūra paprasta ir gili: žmogus nėra virš kūrinijos, jis yra jos dalis. Kaip sakydavo senieji delavarai:
„Ketanëtuwit kalba per tylą – klausykis žemės, ir išgirsi Jo balsą.“