Abraomo prieglobstis (hebr. ḥêq ʾAvrāhām, gr. kolpos Abraam) – tai biblinė sąvoka, minima Jėzaus palyginime apie turtuolį ir vargšą Lazarą (Luko 16:19–31), apibūdinanti teisųjų pomirtinę būseną, kur jie ilsisi po mirties.
Abraomo prieglobstis yra simbolinė vieta arba būsena, kur, pagal žydų tikėjimą I a., teisūs žmonės po mirties patenka į ramybės ir bendrystės su Dievu būseną. Ši sąvoka siejama su patriarchu Abraomu, kuris laikomas tikėjimo tėvu tiek judaizme, tiek krikščionybėje. Žodis „prieglobstis“ (gr. kolpos, liet. „glėbys“) perteikia artumo, saugumo ir paguodos vaizdinį, tarsi teisusis ilsėtųsi Abraomo glėbyje, kaip vaikas prie tėvo.
Naujajame Testamente Abraomo prieglobstis minimas tik kartą – Luko evangelijos palyginime apie vargšą Lazarą. Tai kontrastuoja su Hado (graikų požemio pasaulio) vaizdiniu, kur kenčia neteisūs. Abraomo prieglobstis nėra tapatus krikščioniškajai dangaus sampratai, nes Jėzaus laikais pomirtinio gyvenimo teologija dar nebuvo pilnai išvystyta. Vietoj to, jis atspindi tarpinę būseną, kur teisūs laukia galutinio prisikėlimo.
Abraomo prieglobstis ryškiausiai atsiskleidžia palyginime apie turtuolį ir vargšą Lazarą (Luko 16:19–31). Štai pagrindinės citatos (remiantis ekumeniniu Biblijos vertimu):
- Lazaro likimas po mirties:
„Mirė vargšas ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį.“ (Luko 16:22)
Ši eilutė pabrėžia, kad vargšas Lazaras, kentėjęs žemėje, sulaukia Dievo paguodos po mirties. - Turtuolio kančia ir dialogas:
„Hade, kankinamas kančiose, jis [turtuolis] pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir Lazarą jo prieglobstyje. Jis sušuko: ‘Tėve Abraomai, pasigailėk manęs ir atsiųsk Lazarą, kad jis suvilgytų vandenyje piršto galą ir atvėsintų man liežuvį, nes kenčiu šioje liepsnoje.’“ (Luko 16:23–24)
Čia Abraomo prieglobstis vaizduojamas kaip vieta, fiziškai ar simboliškai atskirta nuo Hado „didele praraja“ (Luko 16:26), kurios niekas negali peržengti. - Abraomo atsakymas:
„Abraomas tarė: ‘Vaikeli, prisimink, kad tu gyvendamas gavo savo gėrybes, o Lazaras – tik nelaimes. Dabar jis čia guodžiamas, o tu kankiniesi. Be to, tarp mūsų ir jūsų plyti didelė praraja, ir niekas negali iš čia nukeliauti pas jus, nei iš ten ateiti pas mus.’“ (Luko 16:25–26)
Šios eilutės pabrėžia teisingumą: žemėje kentėjęs teisusis sulaukia atpildo, o savanaudis turtuolis – bausmės. - Paskutinė pamoka:
Turtuolis prašo Abraomo siųsti Lazarą įspėti jo brolių, bet Abraomas atsako: „Jie turi Mozę ir Pranašus – tegul jų klauso! […] Jei Mozės ir Pranašų neklauso, tai nepatikės, net jei kas prisikeltų iš numirusių.“ (Luko 16:29–31)
Ši dalis užuomina siejasi su Jėzaus prisikėlimu ir Lozoriaus iš Betanijos prikėlimu, rodydama, kad net stebuklai neįtikins tų, kurie atmeta Dievo žodį.
Abraomo prieglobstis parodo I a. žydų tikėjimus apie pomirtinį gyvenimą, kurie nebuvo vienodi. Fariziejai tikėjo prisikėlimu ir pomirtiniu atpildu, o sadukiejai tai neigė. Palyginime Jėzus naudoja žydų auditorijai pažįstamą vaizdinį, kad perteiktų moralę: gyvenimo pasirinkimai turi amžinas pasekmes. Abraomo prieglobstis nėra išsamiai aprašyta vieta, bet veikiau simbolis, pabrėžiantis Dievo teisingumą ir gailestingumą.
Žydų tradicijoje Abraomas buvo laikomas svetingumo ir tikėjimo įsikūnijimu. Idėja, kad teisūs ilsisi jo „glėbyje“, galėjo kilti iš apokrifinių tekstų, kaip „Enocho knyga“, kur minima teisųjų poilsio vieta. Krikščionybėje Abraomo prieglobstis kartais siejamas su „rojaus prieangiu“ (lot. limbus patrum), kur teisūs Senojo Testamento veikėjai laukė Kristaus atpirkimo.
Nors Abraomo prieglobstis tiesiogiai minimas tik Luko evangelijoje, jis paveikė krikščionių teologiją ir meną:
- Viduramžių interpretacijos: Viduramžiais Abraomo prieglobstis buvo vaizduojamas kaip tarpinė būsena tarp mirties ir prisikėlimo. Katalikų teologijoje jis siejamas su „limbus patrum“, kur Senojo Testamento šventieji, kaip Mozė ar Dovydas, laukė Kristaus. Po Jėzaus mirties ir prisikėlimo jie tariamai buvo išvaduoti.
- Meno vaizdiniai: Viduramžių dailėje, ypač bažnyčių freskose, Abraomo prieglobstis vaizduojamas kaip sodas ar puota, kur Abraomas laiko teisiuosius savo glėbyje. Pavyzdžiui, Romanikoje ir Gotikoje turtuolio ir Lazaro scena dažnai vaizduota kaip moralinis kontrastas tarp dangaus ir pragaro.
- Literatūra: Palyginimo motyvai atsispindi Dante’s „Dieviškojoje komedijoje“, kur pomirtinis gyvenimas detaliai struktūrizuotas. Abraomo prieglobstis taip pat įkvėpė rašytojus, kaip John Milton, tyrinėti teisingumo ir atpildo temas.
- Šiuolaikinis vartojimas: Sąvoka kartais naudojama perkeltine prasme, apibūdinant saugią, ramybės pilną vietą. Pavyzdžiui, literatūroje ar pamoksluose ji gali simbolizuoti Dievo artumą.
Įdomios detalės
- Abraomo vaidmuo: Palyginime Abraomas kalba kaip teisusis teisėjas, o ne tik kaip simbolis. Jo dialogas su turtuoliu pabrėžia moralinį autoritetą, siejamą su patriarcho statusu.
- Hadas vs. Abraomo prieglobstis: Hadas palyginime nėra tapatus krikščioniškajam pragarui, o veikiau graikų požemio pasaulio atitikmuo, pritaikytas žydų auditorijai. Tai rodo Jėzaus gebėjimą naudoti kultūrinius vaizdinius mokymui.
- Moralė ir ironija: Palyginimo pabaigoje Abraomo žodžiai apie prisikėlimą ir netikėjimą yra ironiški, nes Jėzus vėliau prikels Lozorių iš Betanijos, bet daugelis fariziejų vis tiek atmes jo mokymą.