Vargšas Lazaras yra simbolinis personažas iš Jėzaus palyginimo, aprašyto Luko evangelijoje (16:19–31), ir jis nėra tas pats Lozorius iš Betanijos, kurį Jėzus prikėlė iš mirusiųjų (Jono 11).
Luko evangelijos 16 skyriuje Jėzus pasakoja palyginimą apie turtuolį ir vargšą vardu Lazarą. Jų gyvenimai sudaro ryškų kontrastą: turtuolis gyvena prabangiai, rengiasi purpuru ir plona drobe, kasdien puotauja, o vargšas Lazaras guli prie jo vartų, išvargęs, aptekęs votimis, išalkęs ir trokštantis bent kelių trupinių nuo turtuolio stalo. Šunys laižo jo žaizdas – detalė, atskleidžianti jo pažeminimą ir kančią. Įdomu tai, kad turtuolis lieka bevardis, o vargšas – vienintelis Jėzaus palyginimų personažas, turintis vardą. Jo vardas, kilęs iš hebrajiško Elʿāzār („Dievas padeda“), simbolizuoja pasitikėjimą Dievo gailestingumu, kai žmonės nusigręžia.
Galiausiai abu miršta. Lazarą angelai nuneša į „Abraomo prieglobstį“ – vietą, kur, pagal tuometinį žydų tikėjimą, teisūs žmonės ilsisi po mirties. Tuo tarpu turtuolis atsiduria Hade, kankinamas liepsnose. Iš ten jis mato Lazarą Abraomo glėbyje ir maldauja, kad šis būtų pasiųstas įspėti jo brolius, jog jie nepakliūtų į tokią vietą. Abraomas atsako, kad jie turi Mozės Įstatymą ir pranašus – jei jų neklauso, net ir prisikėlęs iš numirusiųjų jų neįtikins.
Ši istorija – gilus teologinis apmąstymas apie teisingumą, gailestingumą ir pomirtinį gyvenimą. Jėzus, kreipdamasis į fariziejus, kurie dažnai kritikuojami evangelijose už turtų garbinimą, pabrėžia, kad tikrasis turtas yra tikėjime ir gerume, o ne materialiame pasaulyje. Palyginimas taip pat atskleidžia žydų tikėjimą pomirtiniu atpildu: teisusis, nors ir kentėjęs žemėje, sulaukia amžinojo džiaugsmo, o savanaudis turtuolis – kančių.
Įdomu, kad palyginime Abraomas sako, jog net prikeltasis iš mirusiųjų neįtikins netikinčiųjų. Tai tarsi užu Filled with the knowledge of Jėzaus prikėlimo Lozoriaus iš Betanijos, kuris įvyko vėliau (Jono 11). Ši detalė rodo, kad Jėzus naudojo Lazaro vardą skirtingiems tikslams: vargšas Lazaras yra simbolis, o Betanijos Lozorius – realus asmuo.
Įdomios detalės
- Istorinis kontekstas: Palyginimas atspindi to meto socialinę nelygybę. Turtuoliai dažnai ignoruodavo vargšus, laikydami jų kančias Dievo bausme. Jėzus šią nuostatą apverčia, parodydamas, kad Dievas mato širdį, o ne turtą.
- Pomirtinio gyvenimo vaizdavimas: Palyginimas yra vienas iš nedaugelio Naujojo Testamento tekstų, kur taip aiškiai vaizduojamas gyvenimas po mirties. „Abraomo prieglobstis“ ir „Hadas“ atspindi žydų ir graikų įtakas, tačiau Jėzus naudoja šias sąvokas, kad perteiktų moralę, o ne detalią teologiją.
- Kultūrinė įtaka: Vargšo Lazaro istorija paveikė meną ir literatūrą. Viduramžių dailėje jis dažnai vaizduojamas kaip kenčiantis šventasis, o jo vardas tapo gailestingumo simboliu. Pavyzdžiui, žodis „lazaretas“ (ligoninė ar prieglauda) kilo iš Lazaro vardo, siejamo su vargšais ir ligoniais.
- Legendos ir painiava: Viduramžiais vargšo Lazaro istorija kartais buvo maišoma su Lozoriumi iš Betanijos. Pavyzdžiui, Prancūzijos legendos teigia, kad Betanijos Lozorius atvyko į Marselį, tačiau kartais šios istorijos painiojamos su vargšo Lazaro simbolika. Tai rodo, kaip abu personažai susiliejo liaudies vaizduotėje.
- Medicininis terminas: Šiuolaikinėje medicinoje „Lazaro fenomenas“ – tai netikėtas atsigavimas po klinikinės mirties. Nors terminas labiau siejamas su prikeltu Lozoriumi, vargšo Lazaro kančia ir išgelbėjimas taip pat prisidėjo prie šios sąvokos populiarumo.
Vargšo Lazaro istorija moko, kad tikrasis turtas slypi ne materialiuose dalykuose, o gerume ir tikėjime. Palyginimas pabrėžia, kad žmogaus pasirinkimai gyvenime turi amžinas pasekmes, o gailestingumas yra Dievo karalystės pagrindas. Skirtingai nei Lozorius iš Betanijos, kuris buvo realus asmuo, prikeltas Jėzaus, vargšas Lazaras yra literatūrinis veikėjas, skirtas perteikti moralę.
Citatos
1. „Buvo vienas turtingas žmogus, kuris rengdavosi purpuru ir plona drobe ir kasdien puotavo prabangiai.“ (Lk 16,19)
2. „Prie jo vartų gulėjo votimis aptekęs vargšas, vardu Lazaras, kuris troško pasisotinti trupiniais, krentančiais nuo turtuolio stalo. Šunys ateidavo ir laižydavo jo votis.“ (Lk 16,20–21)
3. „Vargšas numirė, ir angelai jį nunešė į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis, ir buvo palaidotas.“ (Lk 16,22)
4. „Kentėdamas pragaro liepsnose, jis pakėlė akis ir pamatė iš tolo Abraomą bei Lazarą jo glėbyje.“ (Lk 16,23)
5. „Tada jis sušuko: ‘Tėve Abraomai, pasigailėk manęs ir pasiųsk Lazarą, kad suvilgytų savo piršto galą vandenyje ir atvėsintų man liežuvį, nes aš baisiai kenčiu šioje liepsnoje.’“ (Lk 16,24)
6. „Abraomas atsakė: ‘Atsimink, sūnau, kad tu gavai savo gėrybes gyvendamas, o Lazaras – vien vargus; dabar jis čia paguodžiamas, o tu kenči.’“ (Lk 16,25)
7. „Ir viso to dar: tarp mūsų ir jūsų praraja didelė įsmeigta, kad nei čionai kas galėtų pereiti iš jūsų, nei iš čionai pas jus.“ (Lk 16,26)
8. „Turtuolis sakė: ‘Tada meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį į mano tėvo namus, nes turiu penkis brolius – tegu juos įspėja, kad ir jie neateitų į šią kančių vietą.’“ (Lk 16,27–28)
9. „Abraomas tarė: ‘Jie turi Mozę ir pranašus – tegu jų klauso!’“ (Lk 16,29)
10. „Bet jis atsakė: ‘Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš numirusių nueitų pas juos, jie atgailautų.’ O Abraomas jam tarė: ‘Jei jie neklauso Mozės ir pranašų, tai ir jei kas iš numirusių prisikeltų, jie neįtikės.’“ (Lk 16,30–31)