Lazaras, arba kartais vadinamas Lazorius, yra vienas žymiausių Naujojo Testamento veikėjų, minimas Jono evangelijoje (11 skyrius). Jis žinomas kaip Jėzaus draugas, kurį Jėzus prikėlė iš mirusiųjų – šis stebuklas laikomas vienu svarbiausių krikščionybėje.
Lozorius ar Lazaras: vardo kilmė ir vartojimas
Pirmiausia išsiaiškinkime vardo formas. Abi formos – „Lozorius“ ir „Lazaras“ – vartojamos lietuvių kalboje, tačiau jų kilmė ir kontekstas skiriasi:
- Lazaras: Tai lotyniškos formos Lazarus atitikmuo, kilęs iš hebrajiško vardo Elʿāzār (אֶלְעָזָר), reiškiančio „Dievas padeda“. Ši forma yra tikslesnė ir dažniau vartojama šiuolaikiniuose Biblijos vertimuose Lietuvoje, pavyzdžiui, 1999 m. ekumeniniame leidime. Ji atitinka graikišką vardą Lazaros, naudotą originaliuose Naujojo Testamento tekstuose.
- Lozorius: Tai senesnė, lietuvių kalboje adaptuota forma, dažnai sutinkama senuosiuose tekstuose, pvz., XIX a. Biblijos vertimuose ar liaudies tradicijose. Ji kilo dėl fonetinio vardo pritaikymo lietuvių kalbai, tačiau laikoma mažiau tikslinga, nes neatitinka originalios graikiškos ar hebrajiškos formos.
Svarbu paminėti, kad Naujajame Testamente yra du skirtingi personažai, siejami su šiuo vardu:
- Vargšas Lazaras – simbolinis veikėjas iš Jėzaus palyginimo apie turtuolį ir vargšą (Luko 16:19–31). Šis Lazaras nebuvo prikeltas, o jo istorija yra mokymas apie gailestingumą ir pomirtinį gyvenimą.
- Lozorius iš Betanijos – tikras asmuo, Marijos ir Mortos brolis, kurį Jėzus prikėlė iš mirusiųjų (Jono 11). Būtent apie jį ir kalbame šioje istorijoje.
Šiuolaikiniame kontekste teisingiau vartoti formą Lazaras, nes ji artimesnė originaliam vardui ir naudojama oficialiuose Biblijos vertimuose. Vis dėlto „Lozorius“ išlieka populiarus liaudies kalboje, senesniuose tekstuose ar kai kuriose religinėse tradicijose. Šiame straipsnyje naudosime Lozorius, kaip nurodyta klausime, tačiau paminėsime Lazaras ten, kur tinka.
Lozoriaus biografija
Lozorius gyveno Betanijoje, kaime netoli Jeruzalės, kartu su savo seserimis Marija ir Morta. Ši šeima buvo artima Jėzui – evangelijose minima, kad Jėzus dažnai lankydavosi jų namuose, ilsėdavosi ir mokydavo (Luko 10:38–42). Pavyzdžiui, viename epizode Morta ruošia vaišes, o Marija klausosi Jėzaus mokymų. Lozorius šiuose pasakojimuose lieka antrame plane, kol Jono evangelijoje tampa pagrindiniu veikėju.
Apie Lozoriaus gyvenimą iki prikėlimo žinoma nedaug. Jis greičiausiai buvo paprastas žydas, galbūt turtingesnis, nes jo šeima turėjo asmeninį kapą – uoloje iškaltą olą, kas nebuvo įprasta visiems to meto gyventojams. Jono evangelija (11:1–44) pasakoja, kad Lozorius sunkiai susirgo, o seserys siuntė žinią Jėzui, prašydamos pagalbos. Jėzus, gavęs žinią, neskubėjo – jis laukė dvi dienas, kol galiausiai atvyko į Betaniją. Tuo metu Lozorius jau buvo miręs ir keturias dienas gulėjo kape. Ši detalė svarbi, nes pagal žydų tikėjimą siela palikdavo kūną po trijų dienų, todėl ketvirta diena simbolizavo negrįžtamą mirtį.
Jėzaus prikėlimo stebuklas
Klausime minimas „gydymas“ iš tikrųjų yra Lozoriaus prikėlimas iš mirusiųjų, nes Jėzus jo negydė nuo ligos – jis grąžino jį į gyvenimą po mirties. Šis įvykis, aprašytas Jono evangelijos 11 skyriuje, laikomas vienu iš septynių „ženklų“, rodančių Jėzaus dieviškumą.
Atvykęs į Betaniją, Jėzus rado gedinčią šeimą. Morta išreiškė tikėjimą, bet ir liūdesį: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.“ Jėzus atsakė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir mirtų, gyvens.“ Prie kapo Jėzus pravirko, parodydamas savo žmogiškumą ir užuojautą. Tada jis liepė nuridenti akmenį nuo kapo, nepaisydamas Mortos įspėjimo apie lavono kvapą. Garsiai sušukęs: „Lozoriau, išeik laukan!“, Jėzus prikėlė Lozorių, kuris išėjo apsivyniojęs drobulėmis. Jėzus paliepė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti.“
Šis stebuklas išsiskiria savo viešumu ir mastu – skirtingai nei kiti Jėzaus stebuklai, Lozorius buvo prikeltas po keturių dienų, kai mirtis buvo neginčijama. Dėl to daugelis žydų patikėjo Jėzumi, bet fariziejai ir vyriausieji kunigai pradėjo planuoti ne tik Jėzaus, bet ir Lozoriaus mirtį (Jono 12:10–11), nes pastarasis tapo gyvu Jėzaus galios įrodymu.
Įdomios detalės
Lozoriaus istorija neapsiriboja Biblijos tekstais – ji apaugo įvairiomis tradicijomis. Rytų krikščionybėje, ypač ortodoksų bažnyčioje, pasakojama, kad po prikėlimo Lozorius pabėgo į Kiprą, kur tapo pirmuoju Larnakos vyskupu. Legenda teigia, kad jis gyveno dar 30 metų, bet niekada nesišypsojo – galbūt dėl mirties patirties. Kipro Larnakoje stovi Šv. Lozoriaus bažnyčia, kur saugomos jo relikvijos.
Vakarų tradicijoje Lozorius siejamas su Prancūzija. Viduramžių legendos pasakoja, kad jis, Marija ir Morta plaukė į Provansą, kur skleidė krikščionybę. Lozorius tariamai tapo Marselio vyskupu, o jo kapas tapo piligrimystės vieta. Šios istorijos greičiausiai susipynė su vargšo Lazaro palyginimu, sukeldamos painiavą.
Lozoriaus prikėlimas įkvėpė meną ir literatūrą. Paveiksluose, pavyzdžiui, Caravaggio ar Rembrandto darbuose, jis vaizduojamas išeinant iš kapo drobulėse. Literatūroje, kaip Dostojevskio „Broliuose Karamazovuose“, Lozorius simbolizuoja egzistencinius klausimus apie mirtį ir atgimimą. Šiuolaikinėje medicinoje „Lozoriaus fenomenas“ reiškia netikėtą atsigavimą po klinikinės mirties.