Fiqh – tai vienas kertinių islamo civilizacijos ramsčių, apimantis visą sistemą, pagal kurią musulmonas supranta, kaip gyventi teisingai pagal Dievo valią. Žodis fiqh arabiškai reiškia „supratimą“, tačiau religiniame kontekste tai „gilaus suvokimo apie religiją“ menas. Skirtingai nei teologija (ʿaqīda), kuri aiškina tikėjimo principus, fiqh orientuojasi į praktinį gyvenimą – kaip maldautis, prekiauti, tuoktis, valgyti, teisti, paveldėti, aukoti ar net tvarkytis kasdienėje buityje.
Fiqh remiasi keturiais pagrindiniais šaltiniais: Koraną, haditus (pranašo Mahometo pasakymus ir veiksmus), ijmą (mokslininkų sutarimą) ir qiyas (analoginį samprotavimą). Iš šių šaltinių susiformavo teisės mokyklos, kurios išliko iki šių dienų. Ankstyvuoju laikotarpiu, VIII–IX amžiuje, kai islamas sparčiai plėtėsi, teisininkai bandė suderinti Apreiškimo principus su praktiniais gyvenimo klausimais, atsirandančiais naujose žemėse ir kultūrose.
Iš šių pastangų išaugo keturios pagrindinės sunitų teisės mokyklos (madhhab):
– Hanafizmo mokykla, įkurta Abu Hanifos (Kufa, Irakas), pasižyminti racionaliu požiūriu ir analoginiu mąstymu.
– Malikizmo mokykla, paremta Medinos tradicija, kuri teikia pirmenybę pranašo bendruomenės papročiams.
– Šafiizmo mokykla, suformuota imamo aš-Šafi‘io, kuri sistemingai apibrėžė islamo teisės šaltinius.
– Hanbalizmo mokykla, siejama su Ahmedu ibn Hanbalu, labiausiai akcentuojanti pažodinį šventųjų tekstų aiškinimą.
Šiitų tradicijoje egzistuoja atskira fiqh kryptis, vadinama dža‘farizmu, pagrįsta imamo Dža‘faro as-Sadiqo mokymu. Ji pripažįsta tuos pačius principus, bet daugiau dėmesio skiria imamų autoritetui kaip gyvam Apreiškimo aiškinimui.
Fiqh apima dvi pagrindines dalis:
– ʿIbādāt – tai viskas, kas susiję su garbinimu: malda, pasninkas, piligrimystė, aukojimas, priesaikos ir pan.
– Muʿāmalāt – tai santykiai tarp žmonių: prekyba, paveldėjimas, santuoka, baudžiamoji teisė, politika, ekologija.
Istoriškai fiqh formavosi ne tik kaip teisės rinkinys, bet ir kaip visuomenės tvarkos modelis. Islamo pasaulyje nebuvo atskiros valstybės ir Bažnyčios institucijų, todėl teisė ir religija susiliejo. Teisininkai (fuqahāʼ) tapo moraliniais autoritetais, aiškinusiais, kaip kasdienybėje įgyvendinti Dievo valią.
Fiqh niekada nebuvo sustingęs. Viduramžiais jis vystėsi per tūkstančius komentarų, teismų praktiką, vietos papročių derinimą su šventaisiais tekstais. Pavyzdžiui, prekybos jūrose taisyklės ar mokesčių sistemos buvo išplėtotos iš bendrų moralinių principų. Ši teisės sistema tapo ne tik dvasine, bet ir civilizacine struktūra, pagal kurią gyveno didžiulės musulmonų imperijos – nuo Ispanijos iki Indijos.
Šiandien fiqh tebėra gyvas, nors moderniuose kontekstuose jis dažnai aiškinamas naujai. Atsirado vadinamasis „šiuolaikinis fiqh“, kuris nagrinėja technologijų, medicinos, finansų ar aplinkosaugos klausimus – nuo dirbtinio apvaisinimo iki islaminių bankų. Tai rodo, kad islamo teisės dvasia nėra sustingusi, o geba prisitaikyti prie epochos pokyčių, išlaikydama ištikimybę pagrindiniam principui: viskas, kas vyksta, turi būti derinama su Dievo valia, atskleista per Apreiškimą.