Nabuchodonosoras II – viena iš ryškiausių figūrų ne tik Senajame Testamente, bet ir visos Artimųjų Rytų istorijoje. Jo vardas tapo Babilono galybės, žmogiško išdidumo ir dieviškos tvarkos simboliu. Hebrajiškai jo vardas rašomas נְבוּכַדְנֶצַּר (Nevuḵadneṣṣar), akadiškai – Nabû-kudurri-uṣur, kas reiškia „Nabū (išminties dievas) saugo mano pirmagimį“. Graikų šaltiniuose jis vadinamas Ναβουχοδονόσωρ (Nabouchodonósōr), o lotyniškuose – Nabuchodonosor. Lietuviškai nusistovėjo forma Nabuchodonosoras, kartais – Nebukadnecaras, priklausomai nuo vertimo tradicijos.
Istoriškai jis valdė Babiloną nuo 605 iki 562 m. pr. Kr., po savo tėvo Nabopolasaro mirties. Jo valdymo laikotarpis žymi Naujojo Babilono imperijos aukso amžių. Nabuchodonosoras buvo ne tik karvedys, bet ir vizionierius statytojas. Jo vadovaujama kariuomenė sutriuškino Egiptą prie Karkemišo, užkariavo Siriją, Finikiją ir Judą. 586 m. pr. Kr. jis užėmė Jeruzalę, sugriovė Saliamono šventyklą ir ištrėmė daugelį žydų į Babiloną – įvykis, vadinamas Babilono nelaisve.
Vis dėlto, Biblijos pasakojimuose Nabuchodonosoras vaizduojamas ne vien kaip žiaurus užkariautojas, bet ir kaip žmogus, kurio gyvenimą keičia dieviškas susidūrimas. Danieliaus knygoje jis sapnuoja paslaptingus sapnus apie statulą iš aukso, sidabro, geležies ir molio, pranašaujančią imperijų žlugimą. Tik pranašas Danielius geba juos išaiškinti, parodydamas, kad visa žemiška valdžia laikina, o amžina yra tik Dievo karalystė. Vėliau Nabuchodonosoras sapnuoja medį, kuris išauga iki dangaus, bet paskui nukertamas – šis regėjimas simbolizuoja jo paties išdidumo nuosmukį.
Danieliaus knyga mini ir jo pažeminimą: karalius, išpuikęs savo galybe, netenka proto ir gyvena kaip žvėris tarp laukų, kol suvokia, kad jo galia kyla ne iš jo paties, o iš Dievo. Tik tada jis vėl atgauna protą ir sostą, šlovindamas „Aukščiausiąjį, kuris valdo žmonių karalystes“. Tai vienas ankstyviausių pavyzdžių, kaip Biblijoje pasaulio valdovas per dvasinę krizę pasiekia nuolankumą.
Be religinių tekstų, Nabuchodonosoras žinomas ir iš archeologinių šaltinių. Jo statybos projektai buvo grandioziniai – jis atkūrė Babiloną kaip pasaulio sostinę, atstatė šventyklas, įtvirtino miesto sienas, o jam priskiriamas ir Kabantysis Semiramidės sodų statymas – vienas iš Septynių pasaulio stebuklų. Jo vardas minimas ant molinių lentelių, cilindrų ir statybos užrašų, kurie liudija apie tą patį karališką išdidumą, kurį Danielius vėliau pavadins dvasinės aklumo priežastimi.
Nabuchodonosoro asmenybėje susilieja imperinė galia ir dvasinė drama. Jis atstovauja žmogų, kuris valdo žemę, bet galiausiai susiduria su Dangaus valdovu. Jo istorija tapo archetipu valdovo, kurį Dievas pažemina, kad šis suprastų tikrąją karalystės prasmę. Todėl Danieliaus knygoje jis ne tiek priešas, kiek Dievo plano įrankis – karalius, kuris turėjo išmokti nuolankumo per pranašo Danieliaus balsą.
Nabuchodonosoro sapnai – viena įspūdingiausių Biblijos simbolinių vizijų, atskleidžiančių žmogaus ribotumą prieš dievišką išmintį. Danieliaus knygoje pasakojama, kad karalių ėmė persekioti paslaptingi sapnai, kurių jis negalėjo suprasti. Pirmasis jų – milžiniškos statulos sapnas, kurio galva buvo iš aukso, krūtinė ir rankos iš sidabro, liemuo iš bronzos, o kojos iš geležies ir molio. Jį išaiškinęs Danielius pasakė, jog statula simbolizuoja pasaulio imperijas – nuo Babilono iki tų, kurios dar tik ateis, o akmuo, sutriuškinęs statulą, reiškia Dievo karalystę, kuri niekada nesugrius. Antrajame sapne Nabuchodonosoras regi milžinišką medį, kurio šakos siekia dangų, o po juo ilsisi visos tautos. Tačiau balsas iš dangaus įsako jį nukirsti, kad „gyventų su žvėrimis ir valgytų žolę kaip jautis“, kol pripažins Aukščiausiojo valdžią. Šis sapnas išsipildo pažodžiui – karalius praranda protą ir karūną, kol galiausiai per nuolankumą atgauna abu. Nabuchodonosoro sapnai tapo metafora žmogaus didybės ir nuopuolio ciklui – priminimas, kad valdžia be išminties visada virsta sapnu, kurį galiausiai pažadina Dievas.