Žodis manna kilęs iš hebrajų kalbos frazės man hu? – „kas tai yra?“, tariamos Izraelitų, kai jie pirmą kartą pamatė keistą baltą substanciją, nukritusią ant dykumos žolės. Biblijos pasakojime „manna“ yra stebuklingas maistas, kuriuo Dievas maitino Mozės vadovaujamą tautą keturiasdešimt metų, kai ji klajojo Sinajaus dykumoje. Šis pasakojimas aprašytas Išėjimo knygoje (16 skyrius) ir tapo vienu stipriausių dieviškos globos, pasitikėjimo ir tikėjimo simbolių visoje judeokrikščioniškoje tradicijoje.
Pagal aprašymą, manna buvo balta, švelni kaip šerkšnas, salstelėjusi, primenanti korių ar kalendros sėklų išvaizdą. Ji pasirodydavo kiekvieną rytą kartu su rasa, o saulės kaitroje ištirpdavo. Izraelitams buvo liepta rinkti tiek, kiek reikia dienos maistui, o kas pasilikdavo daugiau – pamatydavo, kad perteklinė manna greitai sugedo. Šis simbolinis motyvas turėjo gilią moralinę prasmę: Dievas aprūpina žmogų kasdien, bet ragina ne kaupti, o pasitikėti Jo valia.
Biblijoje manna įgauna dvi dimensijas – fizinę ir dvasinę. Fiziškai tai buvo maistas, išgelbėjęs tautą nuo bado. Dvasiškai ji reiškė dievišką rūpinimąsi ir nuolatinį artumą – ženklą, kad Dievas maitina ne tik kūną, bet ir sielą. Vėlesnėje krikščioniškoje tradicijoje manna tapo Eucharistijos – šventosios duonos ir vyno – pirmavaizdžiu. Kaip dykumoje Dievas davė duoną iš dangaus, taip ir Eucharistijoje Kristus duoda dvasinę duoną, kuri teikia gyvybę.
Per amžius žodis „manna“ tapo plačiai vartojamas perkeltine prasme. Jis reiškia bet kokią netikėtą pagalbą, palaimą ar įkvėpimą, ateinantį tarsi „iš dangaus“. Sakoma „tai buvo tikra manna iš dangaus“ apie situacijas, kai žmogus gauna tai, ko labiausiai reikia – maistą, paramą, idėją ar net džiaugsmą.
Įdomu, kad kai kurie tyrinėtojai bandė aiškinti mannos reiškinį gamtiškai. Vieni teigia, kad tai galėjo būti tam tikros dykumų augalų sakai ar vabzdžių išskiriamas saldus nektaras, kuris džiūdamas virsdavo trupiniais. Kiti mano, jog manna – meteorologinis reiškinys, kai rasa surenka medžių cukrines išskyras. Vis dėlto šios teorijos nesumenkina jos religinės prasmės: net jei reiškinys buvo natūralus, Biblijos žmonėms jis buvo suvoktas kaip Dievo rūpinimosi ženklas.
Mannos simbolika išplito ir dailėje bei literatūroje. Renesanso paveiksluose ji vaizduojama kaip balti trupiniai, krintantys iš dangaus į žmonių rankas, o krikščioniškose giesmėse – kaip „dvasinė duona“. Kai kurie vienuolynai net kūrė desertus, pavadintus manna caelestis („dangiškoji manna“): švelnius baltus saldumynus iš migdolų, medaus ar pieno, primenančius tyrą maistą iš Biblijos.