Konfucijus (kin. 孔子 – Kǒng Zǐ, tikras vardas Kong Qiu, 孔丘, 551–479 m. pr. Kr.) – kinų filosofas, mokytojas ir valstybės veikėjas, kurio idėjos tapo viena iš kertinių Rytų Azijos civilizacijos ašių. Jis gimė Lu valstybėje (dabartinėje Šandongo provincijoje), kuklios, bet kilmingos šeimos namuose. Tėvas mirė, kai Konfucijui buvo vos treji, todėl jis augo skurde, tačiau nuo mažens garsėjo darbštumu ir išskirtiniu noru mokytis.
Jaunystėje dirbo įvairius darbus – buvo archyvaras, raštininkas, netgi maisto sandėlio prižiūrėtojas. Šiose pareigose jis pastebėjo, kad valstybėje viešpatauja ne teisingumas, o savanaudiškumas, todėl siekė moralinės reformos, grįstos dorybe ir išmintimi. Jo mokymas nebuvo religija įprasta prasme – Konfucijus nekalbėjo apie dievus ar pomirtinį gyvenimą, bet pabrėžė, kad tik teisingai elgdamasis žmogus sukuria darną tarp žemės ir dangaus.
Maždaug keturiasdešimties tapo mokytoju. Skirtingai nuo ankstesnių meistrų, Konfucijus mokė visus, nepriklausomai nuo kilmės – svarbiausia buvo noras tobulėti. Jis sakė: „Mokytis ir nuolat praktikuoti tai, ką išmokai – ar tai ne džiaugsmas?“ Jo mokiniai vėliau tapo pareigūnais, mąstytojais, o kai kurie surinko ir išsaugojo jo mokymus, iš kurių kilo Analektai.
Konfucijus siekė dirbti valdžioje, tikėdamasis įgyvendinti dorybės principus valstybėje. Laikinai ėjo Lu valstybės teisingumo ministro pareigas, bet dėl valdovų intrigų buvo priverstas palikti tarnybą ir daugelį metų keliavo po įvairias karalystes, patardamas valdovams, kaip atkurti tvarką ir teisingumą. Deja, jo idėjos tuo metu nebuvo plačiai priimtos, ir gyvenimo pabaigoje jis grįžo į gimtąją vietą nusivylęs, bet ir toliau mokė mokinius iki pat mirties 479 m. pr. Kr.
Po mirties jo idėjos tapo moraliniu ir politiniu pagrindu visai Kinijai. Jo mokymus išplėtojo Mencijus (孟子) ir Siunczi (荀子). Valdant Hanų dinastijai (II a. pr. Kr.), konfucianizmas tapo oficialia valstybine doktrina.
Pagrindiniai veikalai, siejami su Konfucijumi ir jo mokyklos tradicija:
– Analektai (Lúnyǔ 論語) – posakių, pokalbių ir pamokymų rinkinys, sudarytas mokinių.
– Didysis mokymas (Dà Xué 大學) – moralinio tobulėjimo ir valstybės valdymo principai.
– Vidurio kelias (Zhōng Yōng 中庸) – apie saiką ir pusiausvyrą visose gyvenimo srityse.
– Klasikiniai eilėraščiai (Shī Jīng 詩經) – senųjų dainų rinkinys, kurį Konfucijus, kaip teigiama, redagavo.
– Knyga apie apeigas (Lǐ Jì 禮記) – apie etiketo ir ritualų svarbą žmonių santykiuose.
Konfucijaus kapavietė yra Čiu-fu (Qufu) mieste, tapusi viena švenčiausių vietų Kinijoje. Jo vardas virto išminties simboliu – net ir šiuolaikinėje kalboje „Konfucijus“ reiškia žmogų, kuris kalba išmintingai, bet paprastai.
Keletas Konfucijaus išlikusių frazių
„Nesvarbu, kaip lėtai eini, kol nestovi vietoje.“
„Tą, kuris moka, bet nesimoko, pasiveja tas, kuris mokosi, nors dar nemoka.“
„Kilnus žmogus reikalauja iš savęs; menkas – iš kitų.“
„Klaida ne klaida, jei ją pripažįsti ir taisai.“
„Kai matai dorybingą žmogų, pagalvok, kaip galėtum tapti panašus į jį; kai matai nedorą, pažvelk į save.“
„Kas siekia dorybės, nesibaimina vienatvės.“
„Žmogus, kuris nesugeba valdyti savo kalbos, negalės valdyti ir valstybės.“
„Išmintingas žmogus neperša savo tiesos – jis ją parodo savo elgesiu.“
„Tas, kuris nori būti laimingas visam gyvenimui, turi išmokti būti gailestingas.“
„Jei nori, kad pasaulis pasikeistų, pirmiausia ištaisyk savo širdį.“
Jo mokymo centre esanti „Junzi“ (kilnusis žmogus) koncepcija yra daugiau nei tik socialinis statusas; tai dvasinis idealas, pasiekiamas per nuolatinį savęs tobulinimą ir ritualų (Li) praktikavimą. Šie ritualai, nors išoriškai atrodantys kaip socialinės etiketės normos, Konfuciui buvo priemonė įkūnyti vidinę dorybę ir palaikyti kosminę pusiausvyrą. Be to, Konfucijus turėjo ypatingą pagarbą senovės išminčiams, ypač Džou dinastijos pradininkams, kurių išmintį jis laikė pamatu, kuriuo turi vadovautis jo paties reforma. Jis save vadino „perduodančiu, o ne kuriančiu“, pabrėždamas savo vaidmenį kaip senovės dvasinio palikimo saugotojo.