Vikaras – tai bažnytinis pareigūnas, turintis teisę veikti kito dvasininko vardu, dažniausiai vyskupo ar parapijos klebono. Pats žodis vicarius kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia „pavaduotojas“, „tas, kuris veikia kito vietoje“. Šis terminas vartojamas tiek Romos Katalikų Bažnyčioje, tiek Rytų tradicijose, tačiau jo prasmė ir pareigos gali šiek tiek skirtis pagal hierarchinį lygmenį.
Iš esmės vikaras yra tas, kuris padeda ganytojui vykdyti jo tarnystę – tiek dvasinę, tiek administracinę. Tai vienas seniausių titulų Bažnyčios istorijoje. Jau III amžiuje Romoje egzistavo vikarai, kurie padėdavo popiežiui rūpintis bendruomenėmis ir teikti sakramentus tose vietose, kur popiežius pats fiziškai negalėjo atvykti.
Vėliau šis terminas prigijo visoje krikščioniškoje tradicijoje. Vyskupai, turintys plačias teritorijas, pradėjo skirti vikarus padėti jiems valdyti vyskupijas. Taip išsivystė kelios pagrindinės vikarų rūšys.
Vyskupo generalinis vikaras (Vicarius Generalis) – tai pagrindinis vyskupo pavaduotojas, turintis administracines ir teisines galias visoje vyskupijoje. Jis veikia vyskupo vardu, kai šis negali pats dalyvauti ar spręsti tam tikrų klausimų. Generalinis vikaras pasirašo dekretus, koordinuoja kunigų paskyrimus, rūpinasi parapijų veikla, teologinėmis komisijomis, kartais ir dvasininkų drausme. Pagal kanonų teisę jis turi beveik tas pačias galias kaip ir pats vyskupas, išskyrus tas, kurios rezervuotos tik jam vienam (pavyzdžiui, konsekracijos ar šventimai).
Episkopinis arba teritorinis vikaras (Vicarius Episcopalis, Vicarius Foraneus) – tai dvasininkas, kuriam vyskupas paveda konkrečią teritorinę dalį vyskupijoje. Jis prižiūri parapijas, konsultuoja vietos kunigus, sprendžia praktinius klausimus, prižiūri liturgijos tvarką. Lietuviškai toks pareigūnas dažnai vadinamas dekanu.
Parapijos vikaras (Vicarius Parochialis) – tai kunigas, padedantis klebonui jo parapijoje. Jis dažnai vadinamas tiesiog altarista arba kunigu vikaru. Jo pareigos apima Mišių laikymą, išpažinčių klausymą, ligonių lankymą, katechezę, jaunimo ar chorų veiklos priežiūrą. Kitaip nei klebonas, jis neturi administracinės valdžios parapijai, bet veikia kaip dvasinis bendradarbis.
Be šių pagrindinių formų, egzistuoja ir kiti specializuoti vikarai:
– Teisminis vikaras (Vicarius Iudicialis) – vadovauja vyskupijos bažnytiniam teismui, sprendžia santuokų anuliavimo, bausmių ar disciplinos bylas.
– Apaštalinis vikaras (Vicarius Apostolicus) – valdo teritoriją, kur dar nėra įkurta pilna vyskupija. Tokie vikarai dažnai dirba misijų kraštuose.
– Kapeliono vikaras – padeda kapelionui ligoninėse, kariuomenėje, universitetuose ar kitose institucijose.
Vikaras Bažnyčioje nėra tik pavaduotojas formaliai. Jo pareiga – ne pakeisti, o dalintis atsakomybe. Ši tarnystė išreiškia pačią Bažnyčios esmę – kad nė vienas ganytojas neveikia vienas.
Vikaras turi būti ne biurokratas, o dvasinis bendradarbis. Bažnyčios tėvai sakydavo, kad „vyskupas be savo vikarų yra tarsi galva be rankų“. Vikarai padeda įgyvendinti tikėjimą kasdienybėje, palaiko bendruomenių gyvybingumą, užtikrina, kad sakramentai būtų prieinami visiems tikintiesiems.
Ankstyvaisiais amžiais šis titulas turėjo net mistinę prasmę. Popiežius buvo vadinamas Vicarius Christi – Kristaus vietininku žemėje. Šis pavadinimas išliko iki šių dienų kaip priminimas, kad kiekvienas vikaras, nesvarbu, kokio lygmens, veikia ne savo, o kito – Kristaus vardu.
Įdomu tai, kad Rytų stačiatikių Bažnyčiose, nors ir naudojamas panašus terminas, pavyzdžiui, „ekonomas“ ar „protopresbiteris“, jie kartais turėjo platesnes administracines galias, kurios viršijo Vakarų vikarų įgaliojimus, ypač vienuolynų administravime. Teologinė įžvalga teigia, kad vikaras, veikdamas kito vardu, yra gyvas priminimas apie Kristaus, kaip Aukščiausiojo Ganytojo, nuolatinį buvimą Bažnyčioje, o jo tarnystė yra sakramentalinis įgaliojimas, o ne vien administracinis delegavimas. Ši pavaduojanti funkcija pabrėžia Bažnyčios kaip mistinio Kristaus Kūno vienybę, kurioje kiekviena tarnystė yra neatsiejama dalis.