Archipresbiteris – tai senas ir garbingas bažnytinis titulas, reiškiantis vyresnįjį kunigą, turintį vadovaujamą ar priežiūros pareigą kitų kunigų atžvilgiu. Pats žodis kilęs iš graikų kalbos: archi- („pirmasis“, „vadovas“) ir presbyteros („vyresnysis“, „kunigas“). Taigi pažodžiui jis reiškia „pirmąjį kunigą“ arba „kunigų vadovą“.
Šis titulas atsirado dar ankstyvojoje Bažnyčioje, kai parapijos ir bendruomenės ėmė plėstis, o vienam vyskupui tapo sunku prižiūrėti visas teritorijas. Tuomet kai kuriems vyresniems kunigams buvo patikėta vadovauti vietos dvasininkams, prižiūrėti liturginį gyvenimą ir užtikrinti, kad viskas vyktų pagal vyskupo nurodymus. Tokie kunigai buvo vadinami archipresbiteriais – vyskupo „dešiniąja ranka“ parapijų reikalams.
Viduramžiais archipresbiteris tapo reikšminga figūra tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčioje. Vakarų tradicijoje šis titulas paplito labiausiai Italijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje. Jis dažnai buvo atsakingas už didelės apimties parapiją ar miesto bažnyčių grupę, o kartais vadovavo net keliems dekanatams. Kai kur archipresbiteris buvo vyskupo atstovas vietoje arkidiakono, kuris rūpinosi dvasiniais reikalais, tuo tarpu arkidiakonas – labiau materialiniais.
Liturginiu požiūriu archipresbiteris buvo pirmasis tarp presbiterių, stovintis šalia vyskupo šventų Mišių metu. Jis turėjo teisę aukoti Mišias pagrindinėje vyskupijos bažnyčioje, vadinamoje „motinine parapija“. Dėl šios priežasties pagrindinė miesto bažnyčia dažnai buvo vadinama archipresbiterijos bažnyčia (ecclesia archipresbyterialis).
Kai kuriose katedrose archipresbiteris iki šiol turi garbės titulą, net jei jo pareigos tapo daugiau simbolinės. Pavyzdžiui, Romos miesto katedroje – Laterano bazilikoje – archipresbiterio titulas suteikiamas aukšto rango kardinolui, kuris prižiūri bazilikos liturginį ir administracinį gyvenimą. Tą patį modelį galima rasti ir kitose didžiosiose bazilikose, tokiose kaip Šv. Petro ar Šv. Marijos Didžiojo bazilikos.
Rytų Bažnyčiose archipresbiterio funkcijos dažnai sutampa su protopresbiterio pareigomis – abu titulai reiškia vadovaujančią, vyresnio kunigo padėtį, tačiau archipresbiteris kartais turi platesnį liturginį ar garbės vaidmenį. Kai kuriose slavų tradicijose archipresbiteris buvo tituluojamas nastojatel – t. y. pagrindinės bažnyčios rektorius.
Archipresbiteris dažnai buvo atsakingas už kunigų discipliną, sakramentų teikimo tvarką, parapijų vizitacijas ir parapijiečių sielovadą. Jo autoritetas buvo ne valdžios, o patirties ir dvasinės brandos klausimas. Dėl to archipresbiteris buvo laikomas tarsi vyskupo akimis lauke – žmogumi, kuris palaiko tvarką ir užtikrina, kad Bažnyčios gyvenimas vyktų darniai.
Nors šiandien Vakarų Bažnyčioje archipresbiterio titulas dažnai yra garbės pareiga, jis išliko svarbus kaip tradicijos ženklas. Daugelis senųjų parapijų, ypač Italijoje ir Ispanijoje, iki šiol vadinamos archipresbiterijomis, ir jų vadovas – archipresbiteris. Tokiose vietose šis titulas išreiškia ne tik garbę, bet ir atsakomybę už parapijos istoriją bei dvasinį tęstinumą.
Bažnyčios dokumentuose archipresbiteris minimas kaip tas, kuris turi „pirmumo garbę“ tarp kunigų tam tikroje teritorijoje. Tai reiškia, kad jo pareiga – ne valdžia, o pavyzdys. Šv. Ambraziejus yra rašęs, kad „pirmasis kunigas turi būti pirmas ne soste, o tarnystėje“. Tokia dvasia ir šiandien apibūdina archipresbiterio vaidmenį: jis pirmas ne todėl, kad valdo, o todėl, kad tarnauja pirmiau kitų.