Koadjutorius – tai bažnytinis terminas, kilęs iš lotyniško žodžio coadiutor, reiškiančio „padėjėją“, „bendražygį“ ar „pagalbininką“. Šis titulas vartojamas Katalikų Bažnyčios hierarchijoje apibūdinti vyskupą, paskirtą padėti kitam vyskupui valdyti vyskupiją, su teisėmis tapti jo įpėdiniu po jo mirties ar atsistatydinimo.
Koadjutoriaus pareigos turi labai senas šaknis. Pirmieji tokie paskyrimai fiksuoti jau ankstyvojoje Bažnyčioje, kai senstantys ar sergantys vyskupai prašydavo Šventojo Sosto paskirti jiems padėjėją, kad būtų užtikrintas valdymo tęstinumas. Toks sprendimas buvo ir praktinis, ir dvasinis – išreiškiantis, kad vyskupystė nėra valdžios pozicija, o tarnystės misija, kuri negali nutrūkti net dėl žmogaus silpnumo.
Pagal kanonų teisę, koadjutorius skiriamas popiežiaus, o ne vietinio vyskupo prašymu, nors pastarasis gali rekomenduoti kandidatą. Jo paskyrimą patvirtina apaštališkasis laiškas, kuriame nurodoma, ar jis turi įpėdinystės teisę (ius successionis). Jei ši teisė suteikiama, koadjutorius automatiškai tampa naujuoju vyskupu vos tik dabartinis atsistatydina ar miršta, be papildomo paskyrimo.
Koadjutorius turi tas pačias sakramentines galias kaip ir kiti vyskupai – gali teikti Sutvirtinimo sakramentą, šventinti diakonus ir kunigus, atlikti vizitacijas parapijose. Tačiau jis paprastai veikia pagal susitarimą su ordinaru (dabartiniu vyskupu) ir nesiima sprendimų be jo žinios. Jų santykis dažnai priklauso nuo asmeninės pagarbos, nes teisės ir pareigos čia persipina su dvasine draugyste.
Kai kuriais atvejais koadjutorius skiriamas ne dėl ligos ar amžiaus, bet dėl itin didelės vyskupijos ar sudėtingos pastoracinės situacijos. Tokiais atvejais jis tampa tarsi vyskupijos „bendravaldis“ – padeda koordinuoti parapijas, seminarijas, institucijas ar net spręsti krizes.
Bažnyčios istorijoje koadjutorių paskyrimai dažnai turėjo ir platesnį simbolinį atspalvį. Jie reikšdavo pasirengimą permainoms, naujos kartos įžengimą į tarnystę. Ne kartą būtent koadjutoriai tapdavo vyskupijų atnaujintojais, nes perimdavo atsakomybę jau turėdami patirtį ir pasitikėjimą.
Vienas žymiausių atvejų buvo XIX amžiuje, kai popiežius paskyrė koadjutorių arkivyskupui iš Armagho Airijoje – ne tik padėti jam dėl silpnos sveikatos, bet ir numatant būsimas reformas. Tokia praktika parodė, kad Bažnyčia geba išlaikyti dvasinį tęstinumą be valdžios krizių.
Koadjutoriaus paskyrimas skiriasi nuo pagalbinio vyskupo (auxiliaro). Abu padeda ordinarui, tačiau pagalbinis vyskupas neturi įpėdinystės teisės, o koadjutorius – turi. Pagalbinis vyskupas dažnai atlieka konkrečias funkcijas (pvz., rūpinasi katecheze ar jaunimo pastoracija), tuo tarpu koadjutorius pamažu įsitraukia į visus vyskupijos valdymo aspektus.
Kai koadjutorius perima pareigas, jis paprastai tai daro tyliai – be naujų konsekracijų ar iškilmių, nes kanonų teisė numato automatinį įsigaliojimą. Taip išvengiama valdžios pertrūkio, o vyskupijos gyvenimas tęsiasi be sutrikimų.
Pats žodis coadiutor Bažnyčios kalboje turi platesnę prasmę nei tik pareigos. Jis išreiškia bendrystės dvasią – mintį, kad kiekvienas ganytojas nėra vienas, o veikia su kitais dėl to paties tikslo. Tai iš tiesų primena ankstyvųjų laikų mokinius, kurie keliavo po du, kad liudytų Kristų drauge.
Kai kurie dvasininkai sako, kad koadjutorius yra „tiltas tarp praeities ir ateities“. Jis stovi šalia vyskupo, padeda jam nešti atsakomybės naštą ir tuo pačiu mokosi iš jo – tam, kad vieną dieną tą pačią naštą galėtų perimti su pagarba ir nuolankumu.