Iansã, jorubų kalba vadinama Oyá, yra vėjų, audrų, ugnies ir perėjimo tarp pasaulių Orixá – viena dinamiškiausių, stipriausių ir labiausiai gerbiamų Candomblé dievybių. Ji simbolizuoja pokytį, drąsą, moterišką jėgą ir gebėjimą judėti per chaosą išlaikant orumą. Jos vardas Oyá kilęs iš Nigerijos upės pavadinimo, prie kurios, pasak mitų, ji gyveno ir iš kurios kilo jos stichinė galia.
Iansã – tai vėjo kvapas prieš audrą, tas akimirkos gūsis, kai oras pasikeičia ir pasaulis įsitempia laukdamas permainų. Ji valdo vėją, žaibus ir ugnį, bet kartu yra ir mirusiųjų sielų vedlė – ta, kuri praveria vartus tarp gyvųjų ir dvasinio pasaulio. Candomblé tradicijoje sakoma, kad ji eina kartu su Omolu (Obaluayé), lydėdama sielas jų kelyje į ramybę.
Mitologijoje Oyá vaizduojama kaip drąsi moteris, kuri nepasiduoda niekam – net patiems dievams. Pasakojama, kad ji buvo Xangô (perkūnijos ir teisingumo dievo) žmona ir lydėjo jį į mūšius, nešdama ugnį ir žaibus. Kartu jie simbolizuoja dvi neatskiriamas jėgas – ugnį ir vėją. Sakoma, kad kai audra siaučia, tai Xangô ir Iansã šoka danguje: jis dunda, o ji sukelia viesulus.
Jos asmenybė sudėtinga: Iansã yra tiek švelni, tiek sprogstanti. Ji geba mylėti iki ašarų, bet taip pat sugeba sunaikinti visa, kas netikra. Dėl to ji laikoma moters laisvės ir nepriklausomybės simboliu. Candomblé pasaulyje ji vadinama „karaliene, kuri niekada nelaukia leidimo“ – ji pati pasirenka savo likimą.
Iansã susijusi su ugnimi, tačiau jos ugnis kitokia nei Xangô. Ji nėra valdžios ar bausmės ugnis – tai transformacijos liepsna, kuri degina senus ryšius, kad gimtų nauji. Ji moko, kad pokytis neišvengiamas, o pasipriešinimas jam atneša tik skausmą.
Candomblé šventėse Iansã pasirodymas atpažįstamas iš stipraus būgnų ritmo, vadinamo ijexá. Šokiai jai dedikuoti intensyvūs, greiti, su sūkuriniais judesiais, primenančiais audros sukimąsi. Jos įsikūnijimas (incorporação) atpažįstamas iš greitų rankų mostų, plaukų kilnojimo ir kūno sukimosi – sakoma, kad tada šventyklą užlieja vėjo jėga.
Jos spalvos – raudona, violetinė ir oranžinė. Jos metalas – varis. Simbolis – kardas arba vėduoklė, padabinta devyniais gyvačių liežuvius primenančiais lapeliais, kurie reiškia devynis vėjus, jai pavaldžius. Ji dažnai nešioja vėduoklę iš žirafos uodegos plaukų (eruexim), kuria valdo sielas ir nukreipia energiją.
Iansã yra devynių vėjų motina – kiekvienas jų turi savo charakterį: vieni švelnūs, kiti audringi, bet visi paklūsta jai. Ji gali per akimirką pakeisti orą, situaciją ar žmogaus likimą. Todėl ją šaukiasi tie, kurie ieško drąsos, išsilaisvinimo ar nori įveikti baimę.
Viename senajame mite pasakojama, kad Iansã pavogė iš Egungunų – protėvių dvasių – paslaptį, kaip valdyti mirusiųjų šydą. Ji pakėlė jį vėju ir nupūtė dulkes, taip leisdama pasauliams susisiekti. Nuo tada ji tapo dvasinio perėjimo globėja. Kai žmogus miršta, sakoma, kad jo sielą pakelia vėjo gūsis – tai Iansã ateina jo pasiimti.
Jos santykiai su Xangô – vieni garsiausių mituose. Jie abu simbolizuoja audrą: jis – žaibas, ji – vėjas, kuris jį užpučia. Kai jie kartu, viskas sukyla, o po jų pasitraukimo pasaulis tampa švaresnis, tarsi po lietaus. Šis ryšys dažnai aiškinamas kaip meilės ir jėgos sąjunga, kurioje nėra pavaldumo – tik lygybė.
Katalikų sintezėje Iansã dažnai siejama su šventąja Barbaros figūra – jauna moterimi, kuri mirė dėl savo tikėjimo ir kurios atributas – bokštas bei žaibas. Abi vaizduojamos kaip stiprios, nepriklausomos ir drąsios. Todėl šventosios Barbaros diena, gruodžio 4-oji, Brazilijoje minima ir kaip Iansã šventė.
Per Festa de Iansã žmonės vilki raudonai, neša žvakes, vaisius ir gėles prie jūros arba kalvų, kur daug vėjo. Būgnai groja be perstojo, o moterys šoka su raudonomis skarelėmis, leisdamos joms plazdėti ore – tai simbolizuoja jos valdžią vėjui. Kai vėjas pakyla ir užpučia liepsnas, tikintieji sako: „Iansã atėjo!“
Vienoje giesmėje jai skiriami žodžiai:
„Oyá, motina vėjo, tavo balsas yra šauksmas iš dangaus,
tu iškeli sielas, tu degini melą,
tu įeini kaip audra ir išeini kaip ramybė.“
Iansã yra gyvoji ugnies ir vėjo jungtis – ji neša permainas, išjudina sustingusius dalykus ir išdrįsta eiti ten, kur kiti bijo pažvelgti. Ji primena, kad drąsa nėra baimės nebuvimas – tai veiksmas, nepaisant jos. Kai pasaulis stovi vietoje, Iansã ateina kaip gūsis, kuris viską išjudina ir vėl priverčia gyvenimą kvėpuoti.